Žiema kviečia, sniego kvapas vis labiau juntamas netgi mano biure, o į dėklą sukištos slidės sandėliuke vis dažniau traukia ne tik mano mintis, bet ir žvilgsnius, rankas... Kalendorius rodo, kad dar vos tik pasibaigė vasara, o man jau norisi neišbrendamų pusnių ir tikros nešildančios žiemos saulės. Ką daryti? Kaip rasti būtent tai, kas patenkintų manąjį idealaus sniego, nuokalnės, saulės ilgesį?

Iš pirmo žvilgsnio galima tiesiog pasimesti informacijos gausoje, begalybėje brošiūrų, tinklalapių, istorijų, kainų, pasiūlymų... Iš kurios šono man imtis visos šios informacijos kalno? Pagalvojęs atrandu, kad pasirinkimo parametrų ne taip jau be daug: šalis, sezonas, nuokalnės tipas, kaina, kurorto tipas, būstas, aukštis ir sniegas. Lengva!

ŠALIS

Ko gi man labiausiai norisi? Kokios specifikos? Kokios romantikos? Iš pradžių – kokios šalies? Pasikapstęs suradau štai kokius bendrus sniego – kalnų slidinėjimo stereotipus.
Andora – mažytė šalis Pirėnuose, ten tik šeši nedideli, bet malonūs kurortai. Liaudis mėgsta linksmintis ir ne iš nuogirdų žino, kas yra „apres-ski“! Kelionė į ten turėtų atsieiti nebrangiai. Sniego sąlygos dažnai skiriasi nuo Alpių.
Austrija – tradicinių žiemos atostogų rojus: mielos merginos, nuokalnių ir obuolių štrudelių įvairovė! Pasitaiko, kad nėra sniego, pasitaiko, kad prikimšta atostogaujančių, bet apskritai – penketui.
Rytų Europa (Čekija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija, Slovėnija) – nuokalnių mažai, eilių dažnokai daug, o būsto, serviso, instruktažo ir įrangos lygis dažnai verčia norėti ko nors geresnio, tačiau kaip viskas arti!
Ispanija – atrodo, ten geriausia naujokams – neypatingos nuokalnės, o būna netgi ir neblogo sniego... Kurortai maži, nebrangūs, o vakarais – įvairaus kalibro restoranėliai, kavinukės, barai...
Italija – nesusikausčiusi, stilinga, su geromis nuokalnėmis, servisu ir maistu. Bet kokios ten kartais minios! Italijos kurortai dažnai būna netoli didelių miestų, ir vietinių gyventojų antplūdis išeiginėmis dienomis viršija visus įmanomus kiekius.

Norvegija + Švedija – daugybė nedidelių kalnų slidinėjimo kurortų. Brangu, bet kokybiška, o ypač neįkainojama lenktyninių slidžių ir saunų mėgėjams.
JAV + Kanada – didžiuliai apartamentai, puikios sąlygos, neįkyrios eilės prie keltuvų ir draugiškas servisas. Rytinė pakrantė dažnokai „lepina“ poilsiautojus šaltu vėju ir apledėjusiomis nuokalnėmis, bet vis tiek ten dažnai būna nevaldomos žmonių minios. Užtat Rocky Mountains (Kolorado, Vajoming, Juta, Nju Meksiko) turi, kaip kalbama, geriausią neišvažinėtą vietą.
Šveicarija – stulbinantys vaizdai, prabangūs kalnai, viskas puikiai funkcionuoja, dirba, viskas švaru ir šviežiai išdažyta netgi pačiam išrankiausiam skoniui, bet ir kainos atitinkamos, dažnai nepagrįstai pakeltos.
Škotija – gali būti tiesiog puiki, jeigu pasiseks, bet su oru ten sekasi ne dažnai ir ne visai savaitei.
Škotai dažnai sako: mes neturime oro, mes turime klimatą. Kurortai nedideli, užtat ne naujokai pasidžiaugs įvairiomis nuokalnėmis „ne kiekvieno nervams“, o naktinis gyvenimas, sako, vienas iš pačių ryškiausių Europoje.
Suomija – sniegas nuo lapkričio, daugybė sniego parkų, bet vis dėlto tai ne kalnai, be to, tamsoka...
Prancūzija – tikriausiai pati didžiausia nuokalnių, trasų įvairovė... Dažnai kurortai keltuvų sistemomis sujungti į galingus megacentrus, turinčius šimtus nuokalnių, bet netgi šis perteklius tampa nepakeliamai užpildytas aborigenais moksleivių atostogų metu, nes ant slidžių ir lentų atsistoja iš tiesų visa šalis, pradedant vaikų, baigiant invalidų vežimėliais.

Nežinau, kaip kiti, o aš su amžiumi darausi apkerpėjęs konservatorius. Vokiečių kalbą kiekvieną sezoną išmokstu vis geriau, o dėl sniego skristi iš Lietuvos už devynių jūrų vis labiau tingiu. Todėl šią žiemą aš vėl važiuoju į Austriją :). Tiek to, čia lyrika. O praktikoje, be šalies, reikia dar apsispręsti ir dėl laiko – sezono.

SEZONAS

Iki Kalėdų. Tai laikas grynai mėgėjams. Važiuoti verta tik ten, kur yra sniego. O jo yra arba aukštikalnių kurortuose, arba ten, kur kartu su šaltu oru dirba sniego patrankos. Tačiau jeigu iki kelionės likus savaitei ar dviem numatytame kurorte buvo dvi trys normalios sniego pūgos, tai važiuoti verta, nes sniegas garantuotai bus.
Kainos „ikisezoninės“ – žemos, bet ne visi viešbučiai, restoranai, parduotuvės ir nuomos biurai veikia, todėl aš dažnai girdžiu, kad pirkti įrangą tuo laiku neverta, nes pardavėjai konsultantai į jus žiūrės kaip į bandomąjį triušį prieš „tikrąją“ žiemą: sezonas vos prasideda, kaip bus perkami nauji modeliai sezonui, niekas nežino, kaip jie užsirekomenduos rinkoje – taip pat niekas nežino... 
Kalėdos ir Nauji metai. Iš esmės aš asmeniškai žinau, kad čiuožti tokiu metu – mazochizmas. Kainos iškeltos ir dėl papuoštų eglučių, Kalėdų senelių, masinių švenčių ir fejerverkų tai visai neliūdintų, bet kaip tik šias porą savaičių viešbučiai prikimšti jau nuo rugsėjo, eilėse prie keltuvų galima užsnūsti, kalnų slidinėjimo mokyklos dirba truputėlį aprūšiuoto chaoso režimu, o sniegas visiškai negarantuotas, išskyrus tik ledynų kurortus.
Sausis. Tai jau visai kitas reikalas, čia jau kalbame apie reikalą. Nors tai ir pats šalčiausias mėnuo, bet nuokalnės tuščios, viešbučiai siūlo nuolaidas, restorane kavos puoduko nereikia laukti valandomis, kalnų mokyklose grupių dydžiai ekskliuzyviniai, o kiekvieną naują įrangą galima išbandyti čia pat ir nestovint eilėse, ir netgi juokingomis kainomis, bet svarbiausia – normalus sniegas nuokalnėse ir vietomis netgi neblogi laukai.
Vasaris – idealus mėnuo žemiems kurortams, nes pagrindinis sezono sniegas jau iškrito, orai nuspėjami, šezlonge prieš saulę galima ne tik užmigti, bet ir įdegti. Užtat žmonių darosi daugiau, o kainos lyginant su sausiu – aukštesnės.
Kovas – ledynų kurortams tai tiesiog svajonė – ilgesnė šviesi diena, saulė, puikus sniegas. Žemiems kurortams – kaip pasiseks. Čia sniegas kartais būna šlapias, ypač apie pietus. Būtent vasario pabaigoje – kovo pradžioje Europoje būna moksleivių atostogos, kas atsiliepia būsto buvimui ir kitkam.
Balandis ir gegužė. Tai gali būti tiesiog saulėta pasaka, bet rinktis reikėtų ledynų kurortą. Kalnų slidinėjimo serviso darbuotojai į sezono pabaigą tokie pavargę, išglebę ir iš esmės nepajėgūs palaikyti nė vienos pokalbio temos, išskyrus apie jūrą, langustus ir smėlio pliažą, kad neverta stebėtis „jokiu“ servisu netgi išmuštruotoje Šveicarijoje.
Vasara. Apskritai tai egzotika – kaip blogiau peržiemoti vasarą. Nors, ką ir kalbėti, egzotika velniškai maloni, nes suderinama su daugybe kitų, vasarinių dalykų – tenisu, burlentėmis, kalnų dviračiais, pasivaikščiojimais kalnuose... O galima ir tiesiog pasivolioti žalioje žolėje... Kurortų, kur vidurvasaryje galima rasti žmoniško sniego, nedaug. Europoje tai Hintertuks ir Kaprun Austrijoje, Tin Prancūzijoje, Saas Fe ir Zermatt Šveicarijoje, JAV – Maunt Hat, o Kanadoje – Vistler. Visuose šiuose kurortuose vasarą keltuvai veiks tik iki pietų, nes antrojoje dienos pusėje netgi ten sniegas – šlapia košė ir traumų kiekis tokiame šlapiame sniege smarkiai išauga.
Dėl laiko išsiaiškinome. Dabar apie mus, mylimuosius. Naują vietą ant sniego po norima saule reikia pasirinkti taip pat atsižvelgiant į savo patirtį arba jos nebuvimą.

NUOKALNĖS

Naujokams. Aš pradėjau slidinėti ledynų aukštikalnių Hintertukse, mano instruktorius atsisakė kalbėti angliškai, o aš tada nemokėjau vokiškai, buvo lapkričio pabaiga, pusė viešbučių apskritai uždaryti, o tai, ką aš radau man tinkama tuo laiku atsižvelgiant į mano studentiškus pinigus, buvo už 40 minučių autobusu. Prisiekiu, visas šitas marazmas turėjo objektyvias priežastis, bet netgi ir taip reikalas vos nesibaigė visišku krachu, nes visi žydrieji ir žalieji nusileidimai lapkritį dar buvo be sniego, todėl mes viską darėme raudonuosiuose. Nervų ląstelės, tarp kitko, neatsinaujina... Todėl normaliems žmonėms ;) renkantis pirmąjį savo kurortą aš patarčiau pagalvoti štai apie ką.
Ar ten yra pakankamai mokomųjų nuokalnių ir ar jose pasirinktu kelionei laiku yra pakankamai sniego? (jeigu ten didžioji dalis nuokalnių – raudonos, tai jūs tiesiog mokate už tai, kuo negalite naudotis) Ar mokomosios nuokalnės yra saulėtoje kalno pusėje? (beprotiškai malonu, jei taip) Ar mokomosios nuokalnės yra paties kurorto zonoje, ar lengva jas pasiekti? (patikėkite, vaikščioti pėsčiomis su kalnų slidžių batais savo pirmąją savaitę ant sniego jūs panorėsite kuo mažiau!) Ar pasirinkta kalnų slidinėjimo mokykla turi gerą reputaciją? Koks įprastas jos grupių dydis? (aštuoni žmonės grupėje – idealus kiekis) Ar instruktoriai kalba tomis pačiomis kalbomis, kaip ir jūs?
Pažengusiems. Čia viskas paprasčiau, nors klausimų taip pat užtenka. Ar pasirinktame kurorte užtenka aukščiausio lygio nuokalnių? Ar didelis čiuožimo plotas? Ar gerai išvystyta keltuvų sistema? Ar čiuožimo zonos tarpusavyje sujungtos liftais? Pastarasis dalykas, pavyzdžiui, man dėl užkietėjusio mano prigimtinio tingumo beprotiškai svarbus. Jeigu kurorte yra 3-4 sąlyginai didelės čiuožimo zonos, tačiau tarpusavyje susietos tik „ski busais“, mano tinginystė sukils ir aš apskritai niekur nevažiuosiu ;).
Visiškai kietiems. Iš esmės jiems mano patarimai nereikalingi. Bet kadangi aš jau pradėjau, tai naudingi ir nenaudingi patarimai iš manęs tiesiog veržiasi. Ar pasirinktame kurorte yra pakankamai įvairių nuokalnių, kad nepradėtumėte nuobodžiauti per savaitę? O per dvi? Ar jūsų bilietas keltuvams leidžia naudotis šalia esančių kurortų keltuvais? Ar ten gera trasa? Ar kurortas ne pernelyg dažnai ruošia nuokalnes? Pastarasis dalykas praeitą kartą mane truputį vedė iš kantrybės, ypač Prancūzijoje, kai mano čiuožimo technika dar buvo neištobulinta. Tarkim, naktį iškrito sniegas, pirmos rūšies pudra. Keltuvai atidaromi 8 valandą. 7 valandą ant kalno sniego jau nėra – viską priplojo, išlygino, sušukavo. Puuuuikiai. Dabar, kai išskėstais pirštais, su auksine grandinėle ant kaklo ir lavinos davikliu aš galiu nusisukti sprandą normaliame lauke, manęs tai nebejaudina, bet pradedantiesiems iš vakaro paruošta nuokalnė, per naktį padengta idealia pudra – ideali treniruočių aikštelė. Pavyzdžiui, daugelis Austrijos kurortų, per naktį atsiradus tokiai prabangai kaip pudra, ryte vėl ruošia nuokalnes, trečdalį palikdami vėlesniam laikui. Po poros valandų ši dirbtinė trasa jau išvažinėta ir suarta ir tik tada paverčiama normalia trasa.

Na, o dabar apie labai gyvybinį dalyką. Apie pinigus.

IŠLAIDOS

Iš tiesų, žiemos kelionė – tai brangus, nors ir visiškai pateisinamas malonumas. Paversti jį pelnu galima, jei išvažiuosite dirbti į patį kurortą visai žiemai. Bet jei jūs laiko turite tik atostogas, tai būstas, transportas, bilietas keltuvams, draudimas, maistas, reikmenų nuoma gali virsti padoria suma.
Teoriškai šią sumą galima paveikti taip:

• važiuoti ne paties sezono metu
  
• ieškoti kelionių operatorių specialių pasiūlymų
  
• gyventi ne viešbučiuose, bet butuose ir ruošti maistą patiems
  
• gyventi ne kurorto centre, o pakraštyje, toliau nuo nuokalnių
  
• nesimaitinti restoranuose ant kalno.
  

Praktiškai tai iš tikrųjų neveikia. Bent jau mano gyvenime. Nors aš jaunystėje ir stengiausi saugoti savo piniginę tokiose kelionėse, tačiau ji nelabai pasidavė, nes akimirksniu ir neatšaukiamai reagavo į praktiškai visas begalines viliones „apres-ski“, pradedant obuolių štrudeliu su žievele ir baigiant išvykomis arkliukais. Gyvename juk tik vieną kartą!

O dabar apžvelgsime estetinę klausimo pusę.

KURORTŲ TIPAI

Sprendžiant pagal Europos kurortus susidaro įspūdis, kad jie arba nuostabūs, arba funkcionalūs. Bet palaipsniui šie skirtumai išdyla: senieji kurortai tobulina savo keltuvų sistemas, o naujieji kurortai stato tradicinius medinius namelius.
Praeityje patys pirmieji Zermatto ir Šamoni tipo kurortai buvo sukurti turtingiems turistams, o slidžių industrija prisijungė vėliau. Tokios gyvenvietės – kaimeliai išsiskiria nuostabia jaukia architektūra ir puikiomis kavos ir kepyklų tradicijomis ir apskritai kokybišku visuomeniniu maitinimu. Šie kurortai pastatyti maždaug miško linijoje (1800-2000 metrų), kas jiems žymiai prideda žavesio apsnigtomis eglutėmis. Ir dabar ten palaikomi ir vystomi resursai ne slidininkams: juvelyrinės, kailio gaminių parduotuvės...
O 1960 ir 1970 metais tokie kurortai kaip Avoriaz, Tin arba Les Menuires buvo tikslingai pastatyti tik kalnų slidinėjimo industrijos reikmėms. Šių vietų architektūra praktiškai neturi nieko bendra su jaukiomis medinėmis Austrijos trobelėmis ir namukais, o kadangi jie pastatyti aukščiau miško linijos, tai snieguotų eglučių romantikos ten taip pat nėra. Užtat sniego sąlygos ten beveik visada žymiai geresnės ir slidėmis galima privažiuoti beveik prie kiekvieno gyvenvietės pastato durų.
Šiaurės Amerikoje kurorto tipų įvairovė kur kas mažesnė. Kai kurie kurortai, tokie kaip Aspen arba Džekson Houl, turi tam tikrą charakterį, tačiau nė vienas kurortas neturi tokio aiškiai išreikšto skonio, stiliaus ir prabangos. Vietoj to jie yra patogūs, funkcionalūs, siūlo nebrangų maitinimą ir servisą, o naktinis gyvenimas tokiuose kurortuose netriukšmingas, neazartiškas ir nepretenzingas.

Iš viso to sklandžiai išplaukia mūsų prieglobsčio pasirinkimas.

BŪSTAS

Zermate arba Sankt Morise yra keletas senų tradicinių penkių žvaigždučių viešbučių, kur vidutinį metų atlyginimą galima labai lengvai išleisti per savaitę pasijuntant šeichu. Daugelis kurortų turi daugybę 3, 4 ir 5 žvaigždučių viešbučių, siūlančių B&B arba half-board. Prie viešbučių dažnai yra reikmenų, rogių, parašiutų, arklių, taksi nuomos biuras, o priėmimas – tai miniatiūrinis turistinis biuras.
Pats pikčiausias variantas, žinoma, išsinuomoti butą. Europoje tam tikslui pastatytuose prancūzų kurortuose esama daugybės tokių apartamentų, bet jie kartais būna visiškai nevykusio nerusiško dydžio. Šiaurės Amerikos apartamentuose, atvirkščiai, yra kur išsiplėsti. Nuoma paprastai nuo šeštadienio iki šeštadienio, o transportą, inventoriaus ir arkliukų nuomą jums prisieis organizuoti patiems.
Europoje populiari prieglobsčio rūšis chalet-holidays. Už tam tikrą sumą operatorius siūlo skridimą, persėdimą, būstą namelyje ir maistą. Ar tai gerai, ar blogai, bet visi kontaktai su vietiniais aborigenais ir vietinės virtuvės eksperimentų degustavimas į kainą taip pat įeina. Būstas bus gana paprastas ir jeigu jūs neužkimšite viso namelio savo draugais ir šeima, tai stalu ir vakariniais pasisėdėjimais, galimas dalykas, jums teks dalintis su kokiu nors įkyruoliu.
Tačiau kokią būsto rūšį bepasirinktumėte, reikia išsiaiškinti, kur tas pastatas yra. Kokiu atstumu nuo centro? Nuo parduotuvių? Nuo „apres-ski“? Nuo keltuvų? Nuo autobuso stotelės?
Mes jau beveik viską išsiaiškinome, beliko tokia smulkmena kaip sniegas ;). 

SNIEGAS

Sniego danga priklauso nuo sezono, aukščio ir SĖKMĖS. Geriausia išeitis – pasirinkti normalų laiką, ne žemą kurortą ir melstis dievams. Jeigu laiko ir pinigų turite tik vienai kelionei, tai verčiau važiuoti vasario gale – kovo pradžioje.
Daugelis kelionių operatorių, siūlančių keliones „su garantuotu sniegu“, turi galvoje būtent ledynų kurortus. Nors verta taip pat turėti galvoje, kad būsto tiesiog ant nuokalnės tokiose vietose praktiškai nėra ir tikriausiai važiuoti teks autobusu, tad atitinkamai sutrumpės slidinėjimo laikas, o kelio laikas pailgės.
Kurortuose kompanijos, valdančios keltuvų sistemas, dažnai siūlo grąžinti pinigus, jei oras slidinėjimui netinkamas. Praktikoje tai atrodo taip, kad dvi tris nuokalnes pavyksta išlaikyti veikiančias esant bet kokiai pūgai arba bet kokiam atodrėkiui, todėl netgi jei sniego pernelyg daug arba visiškai mažai, pinigų už bilietą keltuvams grąžinimo neverta tikėtis.
Nuo Žemės globalinio atšilimo kenčia ne tik Arkties pingvinai, bet ir Alpių kalnų slidinėjimo servisų savininkai. Dirbtinis sniegas tapo madingas ir gelbsti daugelį kurortų, ypač žiemos pradžioje. Vis dėlto tokio sniego kokybė ir kiekis gali, kaip sakoma, užlopyti skyles, bet tinkamai praleisti slidinėjimo atostogas su tokiu sniegu praktiškai neįmanoma. Sniego patrankos gali veikti tik esant 2-3 laipsniams šalčio, t.y. trumpai atšilus iki nulio laipsnių netgi skylių lopyti nebus kuo.
Kalbant apie aukštį, tai jis pats savaime yra svarbiausias atskiras faktorius, nustatantis sniego buvimą. Europoje aukštis įvairuoja nuo poros šimtų metrų virš jūros lygio (Lilehamer Norvegijoje) iki 3800 metrų (Šamoni Prancūzijoje). Šiaurės Amerikoje kai kurie kurortai yra netgi 4000 m aukštyje, pavyzdžiui, Arapacho Kolorade.
Svarbus tiek paties kurorto, tiek ir keltuvo aukštis. Pavyzdžiui, jeigu jūs kovo mėnesį atvykote į kurortą, įsikūrusį viso labo 1000 metrų aukštyje, tai, jei labai panorėsite, iki viešbučio durų  nusigausite ir slidėmis, bet prisieis ristis per žolę ir šlepsėti per balas. O jei kurorte pats aukščiausias keltuvas jus užveš tik iki 1600 m, tai Alpėse blogu sezonu ten apie slides kartais galima visai pamiršti...
Na štai, dabar dvi trys bemiegės savaitės ir jūs galbūt išsirinksite savo vietą ant sniego po saule artimiausiai žiemai ;). Kai kamuojantis pasirinkimas bus atliktas, pakalbėsime apie tai, kaip paimti iš kurorto visa galima, kaip nepraleisti pačių įdomiausių dalykų, kaip išbandyti pačius skaniausius ir grįžti namo su ne didesniu nuostoliu kaip apsilupusi Alpių saulėje įdegusi nosis.

 

Kitos naujienos: