Šiltos pastarųjų metų žiemos atgrasė lietuvius nuo ketinimų gaminti slides ir rogutes. 

Dviratininkų rojumi vadinamos Skandinavijos šalys atvykėlius iš piečiau esančių Senojo žemyno kraštų žiemą nustebina slidininkų gausybe: mažesniuose miesteliuose vaikai į mokyklą čiuožia slidėmis, o pagyvenusios damos apsipirkti keliauja originaliomis rogėmis, primenančiomis šunų kinkinio ir paspirtuko hibridą. Užmiesčio keliukuose greta automobilininkams įprastų ženklų reikia paisyti ir skirtų sniego motociklų vairuotojams.

“Šiaurietiškoje” Lietuvoje viskas kitaip. Keletą pastarųjų metų žiemos mėnesiais oro temperatūra iš pliusinės į minusinę ir atvirkščiai sugeba persiristi po 70 kartų. Greičiausiai kaip tik šis faktorius didele dalimi nulėmė tai, kad norintieji įsigyti vaikiškas rogutes rinktis turi iš baltarusiškų, vokiškų ar kiniškų analogų, o nusprendę savaitgalį pasilepinti žiemiškomis pramogomis, absoliučioje daugumoje kaimo turizmo sodybų gali tik išsidžiovinti drabužius ir gauti karštos arbatos.  

Nokautas iš Vakarų  

Jei kokiame nors prekybos centre pamatysite kėpsant kadaise garsiame Kauno “Dinamo” fabrike pagamintas slides, nedvejodami jas pirkite net jei neketinate sportuoti. Lietuviškos medinukės kainuoja keliolika litų ir jau dabar yra “antikvarinė” retenybė, galinti papuošti kokio nors kolekcininko ekspoziciją. Šios įmonės telefonai jau seniai blokuoti, o “Dinamo” teritorijoje šeimininkauja medinius namelius eksportui gaminančios bendrovės, vasarą pagarsėjusios daug emocijų sukėlusiu konfliktu dalijantis likusį turtą.

“Mano žiniomis, praktiškai visos žiemos sporto ir laisvalaikio inventorių gaminusios įmonės buvusiose SSRS šalyse atsidūrė krizinėje situacijoje po to, kai į jų rinkas buvo pradėta importuoti garsiųjų vakarų kompanijų slidės, pačiūžos, ledo ritulio inventorius bei speciali apranga. Norint pagaminti šiuos dalykus kokybiškai, reikia turėti daug specifinių žinių ir patirties, todėl artimiausiu metu vargu ar kas galės mesti iššūkį tokiems monstrams kaip “Fischer”, “Atomic”, “Rossignol”, “Salomon” bei keletui kitų tituluotų kompanijų”, - abejojo vienas turizmo ir sporto prekes importuojančios kauniškės bendrovės “Bivakas” vadovų Audrius Ščeponavičius.

Jo pastebėjimu, didesnių laimėjimų šioje rinkoje pasiekti gali nebent tokios įmonės kaip “Audimas” ar “Tūta”, gaminančios sportinę aprangą ir profesionaliai žiūrinčios į savo darbą. Tačiau kol kas ir jos labiau konkuruoja kaina, bet ne gaminių kokybe.

“Tūtos” direktorius Valentinas Navikauskas pripažino, kad žiemai skirtos produkcijos gamyba sudaro sąlyginai menką veiklos dalį.

“Mes orientuojamės į profesionalų sportą ir gaminame atitinkamo lygio aprangą ledo ritulio žaidėjams. Tačiau Lietuvoje tėra kelios komandos, kurioms šių dalykų reikia. Kur kas daugiau darbo turim Latvijoje, kur ledo ritulys beveik toks pat populiarus kaip pas mus krepšinis. Kalnų slidinėjimo entuziastai, važinėjantys į Tatrus ar Alpes dažniausiai visu reikiamu inventoriumi apsirūpina ne Lietuvoje, todėl mūsų rinka labai kukli”, - pasakojo V.Navikauskas.

Slidinėjančių žmonių teigimu, laisvalaikio ir sporto drabužius gaminantis “Audimas” taip pat dar tik bando įspėti žieminę aprangą siūlančių Skandinavijos kompanijų sėkmės paslaptis. Pastarosios pirkėjų palankumą pelno ne spalvų deriniai ar drabužio modelis, bet funkcionalumas bei naudojamų medžiagų kokybė. Kol kas “Audimo” eksperimentai šioje srityje gana vykę - lietuviški slidinėjimo kostiumai buvo išgraibstyti dar gruodį. Bendrovės rinkodaros vadovas Giedrius Keraitis teigė, kad šią žiemą pardavimai dvigubai viršijo prognozes. Kalbintos “Audimo” firminių parduotuvių darbuotojos abejojo, ar jų bus pagaminta papildomai, nes sezonas eina į pabaigą.  

Sniego patrankos užtaisytos  

Kalnų slidinėjimo entuziastai Lietuvoje burtis į klubus ir išnaudoti vietinius reljefo lūžius pradėjo septintame dešimtmetyje. Vienas įdomiausių to meto paminklų - vadinamasis Laimio kalnas Vilniaus pakraštyje. Apie 1982-uosius kalnų slidinėjimo liga susirgęs Laimis Janutėnas sugebėjo Liepkalnyje įsteigti statybinių medžiagų sąvartyną. Per keletą metų čia buvo privežta tiek plytų nuolaužų, tinko ir betono trupinių, kad išaugusia kalno kepure susirūpino į netoliese esantį Vilniaus oro uostą skraidantys pilotai. Išlyginus naujai suformuotą šlaitą slidinėjimo mėgėjai galėjo džiaugtis ilgesne nei 300 metrų trasa.

Praėjusią žiemą šis objektas atgimė - čia buvo sumontuotas naudotas austriškas keltuvas, šlaite išvedžiotas vandentiekis, turintis aprūpinti “šoviniais” sniego patranką (esant minusinei temperatūrai galingu oro srautu pučiami vandens purslai virsta sniegu). Šiuo metu baigiamas pastatyti nedidelis namelis, kuriame įsikurs viešosios įstaigos “Vilniaus slidinėjimo sporto centras” administracija, kasa, prieglobstį ras kalno šlaitus lyginantis specialus vikšrinis traktorius.

Sniego patranką taip pat turi įsigijęs Ignalinos pakraštyje esantis žiemos sporto centras. Iš Žaliojo ežero pumpuojamą vandenį ji padėjo paversti snaigėmis ir gerokai anksčiau paskelbti slidinėjimo sezono pradžią.

Tiesa, specialistai pripažino, kad jei termometro stulpelis svyruoja apie nulį, negelbsti nei galingiausia sniego patranka - jos purškiamas vanduo gali tik dar labiau apnuoginti šlaitą. Be to, šio įrenginio panaudojimą šiek tiek komplikuoja ir priklausomybė nuo vėjo. Net nedidelis dvelksmas apriboja galimybes suformuoti dirbtinio sniego dangą reikiamose vietose. Tuomet į darbą turi kibti specialus traktorius, kuriuo sniegas paskirstomas ir suplūkiamas.

Kitose slidinėjimo entuziastų pamėgtose trasose sniego patrankų nėra, todėl sezonas retai kada būna ilgesnis nei 2 mėnesiai.

Ignalinos žiemos sporto centro direktorius Bronius Cicėnas vylėsi, kad šiais metais slidininkus priiminėti bus galima gerokai ilgiau nei ankstesniais metais.

“Mes jau baigiame sukomplektuoti visą reikiamą inventorių. Dabar turim 90 slidinėjimo įrangos rinkinių, o poreikiai bus visiškai patenkinti, kai turėsim 100 komplektų. Lygumų slidinėjimo mėgėjams, turim paruošę 50 porų slidžių ir tiek visiškai pakanka. Taip pat turime nemažai pačiūžų ir rogučių”, - vardijo B.Cicėnas.

Centro vadovas pripažino, jog bandymas eksploatuoti lietuviškas rogutes nuvylė - jos labai greitai deformavosi ir sulūžo. Dabar visą inventorių stengiamasi atsivežti iš Čekijos, Austrijos ar kitų Vakarų Europos šalių.

“Stengiamės nesirinkti pačių pigiausių daiktų, nes tai tiesiogiai susiję su slidininkų saugumu. Dėvint neelastingas, sunkiai valdomas slides, mūvint nepatogius batus traumų tikimybė gerokai padidėja”, - pasakojo B.Cicėnas.

Beje, net ir normaliai eksploatuojant kalnų slides (t.y. nevažinėjant per uolas) jos susidėvi maždaug per 5 metus, nes prieš kiekvieną sezoną reikia galąsti jų briaunas.

Šalčio impulsas  

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė, pasakodama apie šioje srityje dirbančių žmonių galimybes uždirbti žiemą, pripažino, kad pasiūlymai pramogų ištroškusiems miestiečiams kol kas gana kuklūs.

“Visas kaimo turizmas Lietuvoje gyvuoja viso labo 5-6 metai, per kuriuos netgi nebuvo gilesnių žiemų, ir svečius sodybose žmonės labiau ruošės priiminėti vasarą. Dabar padėtis keičiasi, ir maždaug 70 proc. sodybų turi ką pasiūlyti žiemą. Tarp dirbančių sėkmingiausiai reikėtų paminėti netoli Zapyškio etnografiniame Jadagonių kaime esančią Aldos Peimienės sodybą ir greta jos įrengtą slidinėjimo trasą. Čia nuomojamos vaikiškos slidės, veikia keltuvas, galima pasivaišinti arbata, todėl tarp kauniečių ši sodyba labai populiari. Kartais per dieną čia patekti nori iki 500 žmonių - daugiau nei įmanoma priimti”, - pasakojo R.Sirusienė.

Asociacijos prezidentės duomenimis, panašia sėkme pasidžiaugti gali padubysyje veikianti Zalencų sodyba. Čia ant Dubysos šlaito yra nedidelė proskyna, puikiai tinkanti pradedantiems slidininkams ir vaikams.

“Beje, vaikai yra vieni didžiausių žiemą siūlomų pramogų vartotojų, išjudinančių ir tėvus, ir sodybų šeimininkus. Kai kurios sodybos svečius pritraukia daugiausia vaikų padedamos. Pavyzdžiui, Trakų rajone keliose sodybose vandeniu užliejamos pievos ir įrengiamos čiuožyklos, į kurias iš Vilniaus mokinukai keliauja autobusais”, - pastebėjo R.Sirusienė.

Daugiausia pasiūlymų norintiesiems paslidinėti ar kitaip papramogauti žiemą siūlo Aukštaitijos nacionaliniame parke esančių maždaug 40 sodybų savininkai bei gana neblogas viešbutis. Čia turi ką veikti tiek kalnų slidinėjimo entuziastai, tiek galintieji nuo kalnų leistis tik rogutėmis (šiais metais pasiūlytos pripučiamos guminės rogės, padedančios išvengti traumų susidūrimų metu).

Žemaitijos nacionaliniame parke kalnų yra gerokai mažiau, todėl svečiams pradėti siūlyti pasivažinėjimai specialiomis pasagomis kaustytų arklių traukiamomis rogėmis. Čia taip pat yra galimybė išbandyti Kaukazo aviganių bei vilkšunių traukiamus kinkinius. Iš viso šiame regione žiemą veikia bene 18 sodybų.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė spėjo, kad ši žiema išjudins ir tų sodybų šeimininkus, kurie, be pagalbos organizuojant poledinę žūklę, savo svečiams kol kas gali pasiūlyti tik galimybę sušilti, užkąsti ir išsidžiovinti drabužius.  

Kinai gali  

Kalbinti žiemos sporto šakų inventoriumi prekiaujančių bendrovių atstovai sakė, jog didelį impulsą prekybai šį sezoną turėjo Vilniuje pradėjusios veikti “Akropolio ledo” ir “Ledo arenos” čiuožyklos. Pačiūžų, ledo ritulio aprangos, lazdų, apsaugų paklausa pastebimai išaugo. Vien ant “Akropolio ledo” treniruojasi bene 5 suaugusiųjų komandos, o sprendžiant pagal jaunų klientų antplūdį galima spėti, kad netrukus atsiras daugybė vaikų komandų. Ekipiruotė suaugusiam žmogui kainuoja nuo 1600 iki 2000 litų, vaikams - iki 1400 litų.

Pačiūžas, priklausomai nuo gamintojo vardo, naudojamo metalo savybių ir bato konstrukcijos, galima įsigyti išleidus nuo 149 iki 360 litų.

Aukštos klasės slidinėjimo kombinezonai kainuoja apie 800 - 900 litų. Už geras kalnų slides su apkaustais ir batais gali tekti pakloti apie 1500 litų. Snieglentę įsigyti galima paklojus maždaug 800.

Didžiuosiuose prekybos centruose dominuoja čekiškas, vokiškas, kanadietiškas ir Skandinavijos šalyse pagamintas inventorius. Tarp žiemiškiems nuotykiams skirtų daiktų, gana didelę dalį sudaro netgi kiniškos prekės.

Vienas firmos “Bivakas” vadovų Audrius Ščeponavičius teigė, kad specializuotų parduotuvių bei prekybų centrų asortimentas kokybe ir kainomis skiriasi taip smarkiai, kad netgi sunku juos vadinti konkurentais.

“Pas mus paprastai ateina žmonės, jau žinantys, kuo skiriasi brangesnės ir garsesnių gamintojų prekės nuo pačių pigiausių daiktų. Kad pirmųjų daugėja, liudija tai, jog vien mūsų firmoje prekyba šį sezoną buvo beveik 2,5 karto intensyvesnė nei pernai. Prekybą išjudino tiek gana gausus sniegas, tiek didėjančios galimybės slidinėti neišvažiavus į užsienį”, - pasakojo A.Ščeponavičius.

“VP Market” pirkimų vadovė Jolita Numavičiūtė taip pat patvirtino, kad šį sezoną prekyba pastebimai intensyvesnė nei ankstesniais metais.

“Tiesa, šalčio kol kas buvo daugiau nei sniego, todėl rogučių ir slidžių pardavėme kiek mažiau, nei buvo galima tikėtis. Bet žiema dar tik įpusėjo, todėl pirkėjų dar viliamės sulaukti. Mes galime patenkinti praktiškai visų klientų poreikius ir nesiūlome tik paties brangiausio, profesionalams skirto inventoriaus”, - teigė J.Numavičiūtė.

 

Kitos naujienos: