Dabar jaučiu kiekvieną kūno centimetrą. Ir žinau, ką reiškia, kai skauda VISKĄ. Rytinis kėlimasis į darbą virto tikru išbandymu.  Ir  tik todėl, kad esu „čiainikė“. Žinau, žinau, kad ne visi supranta, ką tai reiškia: „čiainikais“ vadinami visi, kurie tampa kliūtimi/klounais slidinėjimo ar kito savęs žalojimo sporto trasose.

O prasidėjo viskas nekaltai – nuo minties pasitreniruoti prieš atostogas. Taip, taip – po poros savaičių dingsiu kuriam laikui iš eterio: kad pailsėtų protas ir padirbėtų kūnas. Kad prieš italus nepasirodyčiau visiška nevykėle, sugalvojau savo galimybes patikrinti kur nors arčiau ir anksčiau – Latvijos Milžinų kalne.

O vaikeli.... Kelionė prasideda apie penkias ryto, kai visi dar vartosi šiltuos pataluose. Šalta... Ir tamsu – išvyka net nebeatrodo tokia žavi. Lietuvą „peršokame“ greitai, tačiau Latvijos pasienis pasitinka nesvetingai: valiutos keitykla nedirba, o per stiprų vėją ir sniegą visiškai nesimato kelio. Tenka judėti vėžlio greičiu – kaip tik pagal latvišką „bytą“. Ką pastebėjau ilgos ir nuobodžios kelionės metu: Maxima valdo, nes kiekviename laisvesniame plotelyje tarp namų švyti šios mėlynai-raudonos raidės, keliai nenusileidžia Lenkijos „serpantinams“, nes tokie duobėti ir nevalyti keliai pas mus būna tik kur nors kaime, o latviai valgo tik namuose. Kodėl? Nes rasti kavinę ar nors kokią padoresnę vietą pavalgyti (bent jau mums) buvo neįmanoma – „veikalų“ pilna, o vietos su šilta sriuba ir dideliu puodu kavos – ne.

Pagaliau Tukums – miestelis, prie kurio ir įsikūręs slidinėtojų rojus. Nežinantiems kelio rasti nebus taip lengva, nes žemėlapyje pažymėta vieta – apytikrė. Tik pasukus į reikiamą posūkį ir kiek pavažiavus, regėjimo lauke iškyla kelio ženklas su nuoroda. Paklausti visada galima, nes latviai mielai aiškina kelią – net rusiškai. Svarbu nepamiršti stebuklingo žodžio „paldies“.

Milzkalns arba Milžinų kalnas... Išsitraukusi visą ekipiruotę ir ilgesingai nužvelgusi profesionalų trasas, nunarinusi galvą spūdinu į vaikų kalnelį. Liūdna. Ne todėl, kad tarp vaikų (kurie lekia žemyn, tarsi jau būtų gimę sus slidėmis) , tačiau todėl, kad ir čia verčiuosi kūliais žemyn. Su „lenta“ dar reikės susidraugauti...

Po kiek laiko priimu pasiūlymą užsikelti į normalią trasą: geriau kūlversčiais tarp profesionalų nei kūlversčiais tarp vaikų. Kaip sako: galima paskęsti ir vonioje, bet jūroje garbingiau... Tik pasiekusi viršūnę savo drąsos išsigąstu, mat iš viršaus kalno papėdė atrodo itin stati, be galo ir krašto ir... tiesiog baisu.

Apžvelgiu kitą trasą, kurioje „turškiasi“ beveik vieni „lentininkai“. Pasirinkimo nėra – reikia leistis. Užpakaliu arba lenta. Nusileidau. Tikėjausi lenta, bet gavosi užpakaliu. Noriu verkti, bet pyktis paima viršų – jei ne kalnas Aušrą, tai Aušra kalną. Kopiu dar kartą – vėl tas pats. Dar kartą... n-tąjį kartą... Kai jau imu nejausti rankų, kojų ir užpakalio – pagaliau pavyksta išsilaikyti ant lentos. Nors ir nuo pusės kalno. Nusprendžiu ir baigti šiuo savo „rekordu“, todėl lengviau atsidususi (lengviau atsidususi?! Puškavau lyg garvežys, mat nusprendžiau nešvaistyti laiko prie keltuvų ir į kalną ropščiausi pati. Nešina lenta.) ėmiau dairytis nusileidimo. Normalaus: su laipteliais ar dar geriau – keltuvu į apačią. Dream on – vėl ilga kelionė per sniegą. Užpakaliu... Tik viena paguoda – apačioje lyg kelrodė žvaigždė švietė užrašas „Milžu uzkodas”. Su garuojančiu vynu ir stabiliu paviršiumi... Aleliuja!

(Šiaip „Milžu uzkodas” kainos gerokai išpūstos: sausas sumuštinis kažkokiu pretenzingu latvišku pavadinimu kainuoja apie 10 litų, o karšto vyno vienkartinė stiklinė apie 12 litų. Nenuostabu, nes žmonių gausa ši žiemos priebėga nesiskundžia. Net sekmadienio pavakare… Beje, lietuvių ten daugiau nei pačių latvių, todėl aplink ne kartą galėjai išgirsti triaukščių nevilties šūksnių nukritus arba „bėdavojimosi“ dėl aukštų kainų.)

Naktinis grįžimas namo buvo tikrai ekstremalus – galbūt net ekstremalesnis nei pats slidinėjimas, mat oras pasitaikė kaip reta bjaurus: stiprus vėjas ir sniego šuorai trukdė ką nors įžvelgti net ištiestos rankos atstumu. Bet man jau nesvarbu – šiltas maistas Jelgavoje ir sidro buteliukas automobilyje numalšino sopulį ir panardino į malonų snaudulį... Savaitgalis (manau) buvo vykęs...

Kitos naujienos: