2007-03-10 Atvažiavome apie devintą ryto. Mus šeimininkai įleido, tik paprašė palaukti, kol sutvarkys kambarius, apie 20 minučių. Mūsų kompanionams taip gerai nepasisekė, nes jų be 12 valandos niekas neįleido. Po pusryčių/pietų Simas nekantraudamas išvarė ant kalno. Įkalbėjo ir Mindaugą. Aš ir Egidijus buvome perdaug pavargę, o Saulius su Irute irgi nedegė noru išbandyti austriško sniego. Oras buvo nekoks – rūkas ir pliusinė temperatūra. Laukėme grįžtančių nuo kalno su komentarais. O jie buvo labai paprasti: sniego daug, ledo nėra, nieko nesimato. Žinom tokį orą ir jo „malonumus“. Guodė tai, jog išvykstantys lietuviai, sakė, jog jiems buvo tik viena tokia diena, kaip šis šeštadienis. Tikėkimės, jog tokia bus ir mus - tik viena.

2007-03-11 Diena prasidėjo su retais debesėliais danguje. Dar saulei nepatekėjus, per televizorių matėme, jog kai kuriuose rajonuose, netoliese, kalnų viršūnes gražiai apšviečia saulė. Tikėjomės, kad ir pas mus dangus išsigiedrins ir nereikės susišūkauti, kad neužvažiuotume vienas ant kito. Taip ir buvo, dangus buvo beveik visas švarus, tik prie horizonto matėsi keli debesiukai, kurie taip ir neuždengė saulės iki pat vakaro. Jokia panašumo į vakarykščią dieną. Pirmą pusdienį slidinėjome nuo Griesenkareck (1991m) viršūnės. Trasos tik raudonos ir mėlynos. Bandėme išvažiuoti už trasų, bet nieko gero neradome. Po pietų nusileidome į Wagrain slėnį. Leidomės, tik dėl to, kad nedirbo Saukarkopf (2014m) viršūnės keltuvas. Nučiuožėme iki pat Wagrain miestelio. Paskutinės trasos atkarpos buvo per visiškai pertežusį sniegą/košę (rudos spalvos) ir tik ant dalies trasos. Leistis dar kartą tikrai nebuvo noro, dėl to apsidžiaugėme, kai pamatėme, jog veikia Saukarkopf keltuvas. Nuo viršūnės yra gana didelis sudėtingesnių trasų pasirinkimas. Rekomenduojama pažengusiems slidininkams, nes yra nemažai netvarkomų šlaitų, ir tai visai čia pat - šalia trasų ir po keltuvais. Čia ir slidinėjome iki dienos pabaigos. Ryt važiuojam į Zauchensee. Tikimės ko nors naujo.

2007-03-12 Pirmadienį, antrą slidinėjimo dieną, važiavome į Zauchensee regioną, kurio aukščiausia viršūnė yra Gamskogel (2188m). Nors ši vietovė yra gana toli nuo mūsų gyvenamos vietos, pavažiavome tik kelis kilometrus ir palikę mašiną Flachauwinkl miestelyje persikėlėme per kalną, ir atsidūrėme Zauchensee regione. Apšilimui nusileidome porą kartų nuo paprastos, bet jau spėjusios atitirpti trasos ir pasikėlėme į aukščiausią vietą. Ten radome tik natūralų sniegą ir didelius plotus netvarkytų trasų su puriu sniegu. Pirmą dienos dalį ten daugiausiai ir slidinėjome. Pagaliau radome vietą, kur yra didelis nuolydis, pakankamai purus sniegas ir niekas negaudo, bei nebaudžia. Mindaugui tai buvo tikras išbandymas. Bet pažiūrėjęs pamokėles ir mūsų paskatintas, jis ryžosi leistis kartu su mumis. Įspūdžių užteko iki vakaro. Ir nenuostabu, nes pirmą kartą privažiavus prie šlaito krašto įkvėpėme giliau ne savo noru... smagūs šuoliukai ir nenuobodus trasų brūžinimas sulaikė mus šioje vietoje visą dieną. Po pietų Egidijus patikrino kaip jo mokinukai įsisavino rytines pamokas ir pasirašė įskaitą. Visiems Zauchensee patiko geriau nei Flechau. Geriausios trasos yra nuo viršūnės. Sniegas tik natūralus, nėra net sniego patrankų. Dienos metu, pašildžius saulei, toks sniegas neapsunksta ir čiuožti yra lengviau. Dirbtino sniego trasose antroje dienos pusėje tenka stumti didelius kiekius sniego košės ir kojos pradeda reikalauti poilsio dažniau, nei įprasta. Kaitri saulė ir temperatūra apie nulį vertė prakaituoti kiekvieno nusileidimo metu. Išgarinom labai daug skysčių, kuriuos kompensavome vaisių kompotu ir obuolių sultimis, kurias gėrėme labai godžiai, bet tik tada, kai grįžome į namo. Rytoj važiuosim į Sportgastein ........ Simas jau miega, nes ruošiasi budėjimo dienai, kartu su Mindaugu, o mes dar planuojame anksčiau išvažiuoti. Laukia įdomi diena.

2007-03-13 Kelionė nuo namų, pasak mūsų navigatoriaus, turėjo trukti apie pusantros valandos. Taip ir buvo. Važiavome trumpesniu keliu. Pamatėme nemažai gražių vaizdų ir kelionei nespėjus prailgti jau buvome prie Sportgasteino. Į kalno viršūnę Kreuzkogel (2686m) kelia aštuonvietės būdelės. Viršutinėje kalno dalyje yra dvivietis bugeliukas. Tai vieninteliai keltai ant šlaito. Leistis iki kalno papėdės nebuvo didelio noro, nes sniegas apatinėje šlaito dalyje buvo labai šlapias. Vietoje to, ieškojome gerų šlaitų. Rimtesnių išbandymų reikalavo nusileidimas iškart po keltuvu. Didelis nuolydis ir kieti kupstai privertė baimę paversti agresija. Vėliau ilgu tranzu pervažiavome į platų šlaitą, kurio viršutinę dalį apribojo stačios uolos. Nuo jų, visai šalia Egidijaus, nubyrėjo smagus sniego šuoras. Garsas ir aplinkybės mobilizavo mus labai greitai ir pasileidome šlaitu žemyn. Saulės atšildytas sniegas buvo labai reiklus technikai. Užtenka tik truputi atsipalaiduoti ir jau prašai viršuje likusio paduoti slidę, kuri yra 15 metrų aukštyn šlaitu. Vėliau radome dar vieną gerą lauką, kuris nėra toks status ir saulės atšildytu sniegu. Keldamiesi vis dairydavomės naujų šlaitų, kuriais galėtume nusileisti. Ir pagaliau radome tą, statųjį ir purųjį. Geras greitis, smagūs posūkiai ir purus pagrindas po slidėmis suteikė prasmę visai dienai ir tolimai kelionei. Jaučiausi labai gerai. Pietų pertrauka bare sugrąžino jėgas. Antrą dienos dalį praleidome lengviau. Mindaugas išvedė Simą už trasų, kur slidinėjome priešpiet. Simas tai įvertino tvirtu nykščiu į viršų. Patiko visiems. Šioje vietoje yra viena juoda trasa. Pagal statumą, tai stačiausia trasa, kuria teko čiuožti visame regione. Po dienos slidinėjimo, pasukome į terminius baseinus. Už tris valandas (tai trumpiausias terminas) sumokėjome po 17 eurų. Yra keletas baseinų, kurių temperatūros nuo 32 iki 35 laipsnių. Juose įrengti gultai virš burbuliuojančių srovių, įvairūs sūkuriai ir vandens masažuokliai. Ilgiausiai užsibuvome pirčių komplekse. Pradžioje šiek tiek glumino ženklas su perbrauktu maudymosi kostiumėliu. Bet paskatinti kitų lietuvių, kurie sutiko mus dvejojančius, įėjome į vidų... ir nieko ten baisaus, kai visi be išlygų propoguoja „Frei Koerper Kultur“, trumpai sakant - nudistai. Pradėjome nuo inhaliacinės pirties, vėliau perėjome į turkišką ir baigėme suomiška, kurioje užpylus vandens ant akmenų gavome ir rusiškos. Dar liko pirčių ir kambarių su visokiais spinduliais neišbandytų, tačiau alkis vijo namo. Dienos programa įvykdyta su kaupu. Rytoj vykstam į Dachstein ledyną.

2007-03-14 Nuo Flachau iki Dachstein ledyno yra apie 40 km. Važiuoti reikia šiek tiek daugiau nei pusvalandį. Į Dachstein (2700m) viršūnę kelia šešiasdešimties vietų vagonėlis. Užkilus atsiveria įspūdingos panoramos ir beveik visas slėnis, kuriame vyksta veiksmas. Matosi visi bugeliukai ir vienintelio dviviečio krėslinuko pabaiga. Trasos ypatingai paprastos ir gerai paruoštos. Tiesa sakant, tai jas tik išlyginti reikia, nes natūralaus sniego virš 4 metrų. Po visos dienos, švelnaus nuolydžio trasose nesusidaro jokie kupstai, ar net užuominos apie juos. Yra viena raudona ir juoda trasa, kurios baigiasi ties krėslinio keltuvo pradžia. Šiame slėnyje nemažai galimybių paslidinėti už trasų. Nors beveik niekur nebuvome pirmi, tačiau kelis gerus šlaitus radome. Sniegas purus ir gilus. Ir vėl labai patiko. Infrastruktūra šiek tiek nepatogi. Tam kad nueitume į vienintelį barą pavalgyti, turėjome lipti apie 50 metrų į kalną. Baigiant slidinėti, vėl esi priverstas lipti į tą patį kalniuką, kad nusileistum vagonėliu žemyn. Yra nemažai laiptų, kurias laipioti nėra patogu, ypač, kai iš vagonėlio išlipa arba slidinėti ištroškusių, arba jau pavargusių pusšimtis slidininkų. Vienintelis krėslinis keltukas yra labai senas, bet panašių jau esame čia matę. Taigi, trasos lengvos, sniegas labai geras. Yra ką veikti ir visiškiems pradinukams ir lengvų trasų mėgėjams, ir ieškantiems ne kasdienių įspūdžių. Dar prie vienos dienos dedame pliusą, nes ji praėjo turiningai. Dėl rytdienos, dar niekas neaišku, nes atėjo toks momentas, kai reikės važiuoti į jau aplankytą vietą. Vyks balsavimas, apie jo rezultatus kitos dienos aprašyme.

2007-03-15 Pradžioje visi nusprendėme važiuoti į Dachsteiną, bet ryte dalis komandos apsigalvojo ir liko Zauchensee. Ledynas, liko vienintelė vieta apie kurią pagalvojame, kai planuojam kitos dienos maršrutą. Natūralus sniegas ir visai neblogi šlaitai šalia trasų ir šiandien mus atvedė į 2700 metrų aukštį. Nusprendėme išmėginti šiaurinius slėnio šlaitus, kuriuos įdėmiai apžiūrinėjome jau vakar, keldamiesi keltais. Pagrindiniai klausimai buvo, kaip privažiuoti ir kur nuvažiuosim. Antras klausimas išsisprendė greitai, nes nusileidome prie kėdučių. Dabar liko išsiaiškinti, kaip privažiuoti prie šlaito viršaus. Paaiškėjo, jog norint pravažiuoti visu šlaitu, reikia keltis vos ne visais slėnyje esančiais keltais... Pradedame nuo krėslinuko. Vėliau kylame vienu bugeliuku į kalno viršūnę, tada leidžiamės įstrižai šlaito ir kylame kitu bugeliu prie šiaurinės slėnio sienos. Tada palei uolas čiuožiame link didelio lauko. Kadangi plokščioji lauko dalis yra kalno šešėlyje, nors nuolydis ir nedidelis, bet gerai įsibėgėjus labai smagu praskrieti puraus sniego paviršiumi, lengvai linguojant į šalis. Vėliau nuolydis tolygiai didėja ir posūkiai darosi griežtesni, tačiau sniegas išlieka toks pat purus. Taip mes vėl radome geriau nei buvo vakar. Ant šio šlaito praleidome visą dieną. Dėl sudėtingo pasikėlimo, ši vieta yra mažai išvažinėta. Tuo mes labai džiaugėmės. Dažniausiai slidinėjame trise: Mindaugas, Egidijus ir aš. Kartais sutinkame Simą. Labai pastebimą pažangą padarė Mindaugas. Nusileidžia labai stačiais šlaitas, o kas svarbiausia, kad kontrolės jo čiuožime labai padaugėjo. Progresas nemažas, o perspektyvos dar didesnės. Ryt paskutinė viso slidinėjimo diena. Perdaug neeksperimentuodami, galvojame važiuoti į puriuosius laukus. Kaip ten bus, matysime kitos dienos aprašyme.

2007-03-16 Dėl traumų ir kitokių priežasčių i Dachshteiną vykome trise: Mindaugas, Egidijus ir aš. Tik atvažiavus iki keltuvų pamatėme, jog yra labai daug mašinų. Radome neblogą vietą netoli keltuvo. Prie keltuvo pasitiko didžiulė eilė, kuri driekėsi net lauke, o pastate susisuko iki antro aukšto. Laukėme apie 40 minučių, kol įlipome į vagonėlį. Kadangi pūtė vėjas, tai mūsų pamėgtas laukas buvo visas užpustytas ir čiuožėme tarsi nauja danga. Labai geras slydimas, purus sniegas ir saulėtas dangus leido nekreipti dėmesio į stiproką vėją. Jau porą dienų, slėnio viduryje retrakai stumdė ir lygino tramplynus. Šiandien supratome jog tai ne šiaip sniego parkui, o varžyboms. Pirmą kartą gyvenime teko stebėti įspūdingus šuolius ir manevrus gyvai. Tikrai gražus reginys. Pasibaigus slidinėjimo dienai, teko vėl lipti į kalną ir dar atstovėti milžinišką eilę. Šie du dalykai labiausiai ir nepatinka šiame slidinėjimo centre.

Kitos naujienos: