parašė Slo

Taigi, jau iš pavadinimo turbūt supratote, kad šis pasakojimas bus kelionę į Alpes. Apie kelionę, po kurios aš vos atsikėliau iš lovos ryte, po kurios man taip užpakalį skauda, kad vos beišgaliu kur ir atsisėsti.

Ryte su tėvu atsibudom gan anksti. Buvo kokios aštuonios ryto, kai mane pažadino jo dantų šepetukas. Kaip visada, mes itin neskubėjom. Lėtai papusryčiavom, beskaitydami knygas, atsigerėm arbatos, susikrovėm mantą ir tepėm slides iš namų. Beja, tėvas nupirko vieną nukainotų slidžių porą, tai dabar galim sutaupyt ant nuomos.
Taigi, išsikrapštėm iš namų 9.45. Juris jau sedėjo mūsų mašinoj 10.00. Les Contamines buvom 11.00. Neįtikėtina, tačiau iki slidininkų rojaus tik viena valanda kelio nuo Geneve. O dar labiau neįtikėtina, kad slidinėji ant paties Monblano papėdės. Nerealus jausmas visada jį matyti šalia, tokį didžiulį, snieguotą ir, rodos, ranka pasiekiamą.
Tai buvo pirma diena po daugelio savaičių, kai čia snigo. O snigo tikrai nemažai. Kai kilom funikulierium į viršų, porą kartų atsidūrėm tokiame tirštame debesyje, kad aplink per 50 metrų nieko nesimatė. Mes net neįsivaizdavom, kad geras dvi valandas slidinėsim būtent tokiam debesyje. Visiškas ekstrymas. Ypač jeigu moki varyt tik greitai, o stabdyt ne visada išeina.
Dar išvakarėse nusprendžiau, kad šį kartą aš bandysiu pramokti važinėti snieglente. Esu bandęs tai daryti anksčiau tik vieną kartą. Norėjau šį kartą skirti tam daugiau laiko. Juris, tuo tarpu, pats būdamas patyręs snieglentininkas, norėjo save išbandyti ant slidžių. Užtenka tik pasakyti, kad tai jam buvo antras kartas ant slidžių, ir paaiškės, kad mums buvo lemta leistis nuo kalno kartu. Tėvas save laiko jau neblogu slidininku, todėl jam su mumis buvo šiek tiek nuobodu.
Reikia pasakyti, kad dar prieš šiek tiek mažiau nei metus, kai pirmą kartą atsistojau ant snieglentės, supratau, kad tai daug sunkesnis ir slidesnis reikalas nei slidės. Tada aš išmokau, kaip reikia slysti žemyn veidu į prieki, kaip pristabdyti, kaip sustoti, kaip varyti žemyn tikrai greitai ir stengtis susikaupti, kad kur neužkliūtum. Tačiau tai buvo toks, sakyčiau, atsitiktinis išmokimas, kai pats atrandi tam tikrus dalykus, pats nesuprasdamas, kodėl ir kaip tai atsitiko. Be to, tąkart aš  snieglente išbandžiau tik vaikų trasą. Buvo nesmagu kažkaip bandyti sunkesnes. Šį kartą mes beveik iš karto pakilom ant mėlynos trasos, kuri yra antra pagal sudėtinguma nuo juodos.
Buvom dviejų tūkstančių su kapeikom metrų aukštyje ir turėjom nusileisti apie kilą žemyn. Juris visą laiką man davinėjo patarimus, kaip ir ką daryti su ta snieglente, o aš stengiausi viską tuoj pat išbandyti. Ir nepatikėsit, bet po poros valandų ir nusileidimų, aš jau galėjau sukiotis į visas puses, pristabdyti, kai noriu, o kartais man pavykdavo ir gan ilgai slalomint, t.y. varyt zigzagais, kai koja, kuri tuo metu būna gale, kontroliuoja važiavimo kryptį ir greitį.
Be abejo, man nepavyko išvengti daugybės skaudžių kritimų. Ačiū Dievui, kad jokie raiščiai netrūko ir jokių kaulų nesusilaužiau. Kelis kartus kritau taip smarkiai, kad, galiu prisiekti, mačiau paukščiukus šalia savo galvos. Vieną kartą, kai kažką eksperimentavau su slydimo technika, užkliuvau važiuodamas visu greičiu, ir nusileidau tiesiai ant nosies. Kitą kartą, leisdamasis labai stačiu šlaitu, kuris buvo visas ledinis ir tik vietomis dengiamas sniego, užkliuvau taip, kad pašokau į orą ir tėškiausi į žemę savo keliais. Taip suskaudo, kad net pagalvojau, kad mano šlaunikauliai ir blauzdikauliai vietom susikeitę, o kelių girnelės atsidūrė kur nors dubenkaulio srityje. Bet stebėtinai, visos mano kūno dalys pasiliko savo vietose ir net nesiruošė kur nors keltis. Šiaip viskas būtų gerai, jeigu ne užpakalis. Jis labiausiai kentėjo. Visus, kurie ruošiasi mokytis slidinėti snieglente, perspėju, užsimaukite daugiau porų trusikų. Tai gali jus apsaugoti nuo nenumatyto staigaus užpakalio ištinimo, nuo ko aš dabar ir kenčiu.
Tačiau nepaisant viso to, aš stebiuosi, kad man taip greit pavyko pramokti važinėti snieglente. Manau dar pora kartų, ir aš jau galėsiu be didesnių problemų leistis nuo juodos trasos. Net Juris buvo apakęs, kaip čia man taip gerai sekasi. Vat taip vat, pasirodo turių talentąJ

Šiaip visa diena praėjo labai smagiai, buvom pasiėmę termosą su kava ir sumuštiniu, kurie mūsų gyvenimą padarė dar gražesniu. Į vakarą oras prasigiedrijo ir mes galėjom stebėti Monblaną ir jį supančius kalnus, valgydami sumuštinius ir šokoladą bei gerdami kavą. Ko gi dar gali reikėti žmogui iki absoliučios laimės?

Kitos naujienos: