Kadangi šiais metais kovo 8 – 11 dienomis gavosi net keturios išeiginių dienos, labai norėjosi jas praleisti besidžiaugiant galbūt paskutiniu šių metų keistai šiltos žiemos sniegu.

Lietuvoje jau visos trasos buvo seniai uždarytos, tad teko ieškoti dar vis veikiančių sniego trasų kaimyninėje Latvijoje. Nepaisant diskusijų interneto forumuose apie pavasarines pakalnutes bei žmonos pesimistinių minčių apie seniai ištirpusį sniegą, visdėlto pavyko ją prikalbinti nuvažiuoti ir surasti vis dar sniegu padengtą kalno šlaitą. Kadangi mes su žmona save skaitome dar tik pradedančiaisiais slidininkais, tai didelių reikalavimų ir nekėlėme. Tiesiog norėjome rasti sniego – plačiąja ta žodžio prasme.

Mes rinkomės tarp dviejų, internete besiskelbiančių kad jie vis dar dirba, Latvijos slidinėjimo centrų: Sauleskalns ir Mežezers kalno. Kadangi atstumas tiek iki vieno, tiek iki kito kalno mums buvo praktiškai vienodas ir apie abu kalnus buvo tekę skaityti gan neblogus atsiliepimus ir negalėdami apsispręsti į kurį kalną važiuoti pirmiau - metėme monetą ir sekmadienį apie pietus pasukome Saulės kalno link. Po poros valandų dardėjimo „nuostabiais“ latvių keliais mes jau buvome vietoje. Pirmas mus pasitikęs vaizdas šiek tiek atšaldė mūsų optimizmą...

Trasoje sniegas buvo labai šlapias, vietomis net telkšojo balos, o visur aplinkui buvo baisus purvynas... Bet svarbiausia kad to sniego vis dar buvo ir keltuvas veikė.

Kaip bebuvę, jei jau atvažiavome – juk neišvažiuosime net nepabandę nučiuožti. Todėl nušlepsėjome žemyn į nuomos punktą. Nežinau kaip, bet latviai visąlaik kažkokiu būdu atpažįsta lietuvius. Ne išimtis ir šį kartą – nuomos punkto darbuotojas rusiškai iš karto pasiūlė mums kalbėti savo – lietuvių – kalba, nes neva jis supranta lietuviškai, tik kalbėti dar nevisai išeina. Besimatuojant inventorių tas pats vaikinukas draugiškai pasiūlė ilgam laikui nenuomoti inventoriaus, nes neva trasa yra ne kokios būklės (ką mes jau ir patys buvome pastebėję...), nes paskui mes galime pradėti reikšti pretenzijas, o jie tiesiog nenori konfliktuoti su klientais. Pabaigę visus formalumus mes patraukiame į trasą.

Trasa buvo galima sakyti tuščia – be mūsų dviejų dar čiuožinėjo latvių šeimyna. Sniegas buvo tikrai labai šlapias ir po kokios valandėlės mane jau pradėjo imti žiovulys. Paslidinėjus gal kokią gerą valandą pusantros – sustojo keltuvas. Vienas iš darbuotojų, mojuodamas raktu ir replėmis kažką mums bandė aiškinti kas atsitiko, bet nebesigilindami kas ir kaip mes tiesiog nulipome nuo slidžių. Svarbiausia jau buvo padaryta – sniego mes radome ir juo pačiuožinėjome. Dar kartą apžvelgę apylinkes...

 sėdome į automobilį ir pasukome namų link.  

Sekančią dieną, pirmadienį, mūsų niekaip neapleido mintis savo akimis pamatyti ir Mežezers kalno. Nenorėdami veltui trenktis iki jų, mes pradžiai nutarėme pasiskambinti. Buvo maždaug tarp 11.00 ir 11.30 valandos, kuomet aš telefonu kalbėjau su Mežezers kalno darbuotoju. Paklausus ar jie šiandien dirba, darbuotojas pusiau piktai pusiau juokaudamas atsakė, kad jie specialiai mums, lietuviams, pirmadienį trasas atidarė nuo 10.00 valandos (kai paprastai pirmadienį trasos dirbti pradėdavo nuo 15.00 valandos), o tie šmikiai lietuviai tik skambinėja ir klausinėja, bet niekas neatvažiuoja paslidinėti. Aišku to mums ir tereikėjo – labai greitai susirinkę daiktus (taip greitai, kad kaip vėliau paaiškėjo net pirštines sugebėjome namie palikti) vėl sėdome į automobilį ir vėl kaip ir vakar nusikratėme Latvijos keliukais Mežezers kalno link.

Pirmas įspūdis pamačius šį kalną buvo daug geresnis nei vakarykštis vaizdelis...

Sniegas nebuvo toks šlapias kaip vakar, o ir šiaip aplink visur buvo pakankamai sausa. Nebuvo jokių purvynų...

Pro debesis netikėtai išlindusi saulutė dar labiau pakėlė nuotaiką ir mes nuskubėjome nuomos punkto link. Nes mūsų be abejo jau su nekantrumu „laukė“ kalno darbuotojai...

Beje, šie vyrai buvo labai paslaugūs ir galima sakyti, nepriekaištingai atliko savo darbą – keltuvo inkarą tiesiog pakišdavo po užpakaliu ir dar šiek tiek stumteldavo kalno link. Pasibaigus keltuvo bilieto laikui – vienas iš tų darbuotojų pats pasisiūlė nueiti į kasą ir jį pratęsti – man nereikėjo net slidžių atsisegti. Jei nepavykdavo nusileidus nuo kalno pričiuožti prie pat keltuvo – jie pribėgdavo ir tiesiog atitempdavo iki keltuvo, suprask – negaišk laiko – greičiau kelkis į viršų.   

O pirmąkart pasikėlus į kalno viršų – atsivėręs vaizdas akimirkai užėmė kvapą...

    

Žmonių vėlgi beveik nebuvo – gal koks dešimt ar dvylika ir visi iš jų lietuviai. Veikė trys trasos, kuriomis buvo galima nusileisti ir labai dideliu greičiu. Slidinėjome geras tris valandas, kol organizmas galutinai buvo užpildytas adrenalinu, o ir kojos pabaigoje pradėjo linkti iš nuovargio. Nulipę nuo slidžių vos galėjome paeiti – taip buvome pavargę nuo nepertraukiamo slidinėjimo, nes ilsėtis nebuvo kada – nusileidus nuo kalno juk nereikėjo stovėti eilėje prie keltuvo, tiesiog iš karto kildavai aukštyn ir vėl galėdavai leistis. Atidavę inventorių dar užėjome į visiškai šalia trasos esančią kavinę numalšinti jau gurgiančių iš alkio pilvų...

Kai jau ruošėmės kelionei atgal į namus, po truputį buvo pradėję temti. Kavinėje šiek tiek pailsėję ir pasisotinę mes išvažiavome. Išvažiavome prižadėję sau ir kavinės darbuotojai dar kartą tikrai čia sugrįžti. Planas surasti sniego, kai jau žydi pakalnutės, buvo įvykdytas su kaupu.

Su pagarba, Bambizas 

 

Kitos naujienos: