Savaitė keliaujant - tas pats, kas pusė metų namie. Emocijos veja viena kitą. Nebetiki tuo, kuo tikėjai, nebebijai to, ko vengei, žaviesi tuo, ko nevertinai ir viską skiria ne mėnesiai ar savaitės, bet dienos ir valandos, kartais net minutės. Ši kelionė buvo viena iš intensyviausių ir įsimintiniausių iš visų, kuriose buvau. Tokia, kuri dar ilgai neleidžia grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo.

Kelionė iš taško Namai į tašką St. Christina

2000 km ES keliais į šitą savaitę neįskaičiuoju. Namus apleidom ketvirtadienio vakarą. Nakvojom nepakartojamai susenusiam bendrabutyje Marijampoleje, bet budėtojas senukas buvo labai malonus, tai nepykau aš ant to bendrabučio. Toliau Lenkijos smagumai, prie kurių jau baigiam priprasti. Nepamiršiu, kaip nestabdant reikejo įsukti į degalinę kitoje kelio pusėje, kad „fūros“ nesutrėkštų, kaip slankiojančios durys. Antra nakvynė buvo planuota Čekijoje. Nakvojome prie Austerlico mūšio vietos (tai toks mūšis, kas nežino, kuriame Napoleonas austrus ir rusus „subeldė"). Akys limpa, širdyje užuojauta vairuotojams, o

iš tamsos staiga iškyla milžiniška patranka ir du milžiniški kareiviai - savotiškai nuteikiantis vaizdas. Iš ryto pervažiavome Austriją ir po pietų buvome Italijoje. Įsikūrėme tipiškame slidinėjimo atostogų namukyje pas šeimininkę Rozą, St. Christina miestelyje ,Val Gardena vietovėje.

Kambariuose gyvenome po du, mums su sese nuskilo visai neprastas.

Toje Italijos dalyje smarkiai jaučiasi austriška dvasia. Miestai ir kalnai dažniausiai turi du pavadinimų variantus (italų ir vokiečių kalbomis), architektūra būdinga Austrijos ir Šveicarijos kalnų vietovėms, dauguma gyventojų laisvai kalba vokiškai. Trasose daugiausiai girdėjosi italų, vokiečių, taip pat čekų, lenkų kalbos, nemažai buvo ir tautiečių iš Lietuvos. Miesteliai labai gražūs ir jaukūs. Ypatinga vietos tradicija - drožiniai. Iš pradžių to nežinojau, įtarimas kilo tada, kai pastebėjau, kokia jų gausybė puošia nuomojamus kambarius (šeimininkė Roza irgi drožinėja). Daugybė drožinių parduotuvėlių, kuriose akys raibsta nuo medinukų įvarovės, yra net atskiras kalėdiniams papuošimams ir prakartėlėms skirtas skyrius.

Kas slidinėja ne pirmus ir ne devintus metus sakė, kad kalnai šioje vietoje vieni gražiausių. Oras buvo tikrai geras, tik vieną dieną lijo, todėl slidinėjome vos pusdienį. Prarasti dėl oro tik pusę dienos dar „labai gerai“, ypač kai važiavome tokiu metų laiku, ir po tokios šiltos žiemos. Prieš važiuojant buvo kilęs klausimas, ar išvis rasime sniego. Jo radome pakankamai, o trasos gerai prižiurėtos, išlygintos. Beje, kalnai nuolat „pudruojami“ dirbtinio sniego mašinomis.

Sekmadienio rytą patraukėme nuomotis slidinėjimo inventoriaus. Užpildai specialią anketą, ir po pamatavimo ten dirbantys vaikinukai tau išrašo batus, slides ir lazdas. Jeigu pamatai, kad netinka, gali pasikeisti. Mano sesė sugalvojo apsimainyti slides į lengvesnes, deja, tai baigėsi visišku fiasko, todėl tą pačią dieną numynė atsikeisti. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: simpatiškas nuomotojas ją pakvietė į šokius.
Pirmąjį rytą aš, sesė ir vienas kompanijonas snieglentininkas prisistatėm į slidininėjimo mokyklą. Man didelis pasiekimas buvo išmokti slidinėti. Dabar, kai dauguma nesklandumų nublanko, manau, kad tai nesunku: instruktorius viską nuosekliai paaiškino, pirmą dieną po pietų jau leidomės mėlynom (lengvom) trasom. 

Apie žalio slidininko įsivaizduojamus ir tikrus baubus:

Baubas nr.1 - slidžių batai. Man iš pradžių jie visai nepatiko (pirmą kartą pati jų net užsisegti nepajėgiau), jau nepradedu apie keistą ėjimo būdą. Dar juose labai tirpo kojos, ypač iš ryto. Tada atsilaisvinau gerokai, po to vėl susiveržiau, nes, slidinėjant su laisvais slidžių batais, sunkiau pažaboti slides. Manau, čia sėkmės ir pripratimo reikalas. Paskutinėmis dienomis įsigudrinau su jais net bėgioti.
Baubas nr.2 - keltuvai. Yra visokių rušių. Bugeliai, kurie tempia stovintį ant slidžių, šiukštu negalima atsisėsti, nes gali pasilikti gulėti kitiem ant kelio (su šia paderme sutarti ėjosi visai neprastai). Gondolos - vagonėliai keliantys daug slidininkų iš karto, reikia stovėti susispaudus kaip silkutėms, geriausiai prie lango. Dar yra įvairios talpos sėdimų keltuvų (dviviečių, keturviečių, šešiaviečių), kuriuose visas įdomumas yra laiku užkelti ir nukelti kojas ant skersinių. Dar svarbu tinkamu laiku atsistoti. Kalbu iš patirties: kartą atsistojau per anksti, negalėjau pačiuožti, todėl pastūmė keltuvas. Deja, nebuvau tam pasiruošusi... Dar yra tokie savotiški slidžių eskalatoriai be laiptelių. Beje, teko girdėti, kad šio kurorto privalumas - nedidelės eilės prie keltuvų.
Baubas nr.3 - griuvimai. Kai esi pradedantysis ir nelakstai „nesveikais“ greičiais, tai ir negresia skaudžiai nugriūti, nebent kas nors „nuskintų“. Girdėjau nerašytą taisyklę, kad už avariją atsakingas tas, kuris važiuoja iš galo. Aš skaudžiai negriuvau nė kartelio, o atsikelti būdavo sunku tik dėl to, kad siaubingai imdavo juokas.
Baubas nr.4 - kaip atsikelti nugriuvus. Dažniausiai reikia nusiimti vieną slidę, bet vėliau išmoksti atsistoti ir nenusiėmęs, arba apkaustai atsisega, ir slidės nulekia pačios. Dažnai būna, kad kas nors padeda atsikelti.
Dar teko sužinoti, ką reiškia gūbrai (po pietų atsirandantys trasos nelygumai), keltis ilgiau nei leistis (ir kad tai reiškia netinkamą keltuvo ir trasos derinį), plūgas (juokingas, bet naujokų plačiai naudojamas stabdymo ir lėto slidinėjimo būdas, kaip man sakė, vaistas nuo visų ligų).  

Vietoje pabaigos

Šeštadienio rytą palikome St. Christiną ir patraukėme atgalios. Nakvojome patogiame ir gražiame motelyje su retro stiliaus piešiniais ant lauko sienų, kuriuose kažkodėl pavaizduotos nuogos moterys ant dviračio.
Jei pavyktų išvažiuoti kitais, ar dar kurias metais, norėčiau išbandyti snieglentę. Kadangi kompanijoje buvo nemažai snieglentininkų, išsiklausinėjau jų visų smulkmenų, todėl šis slidinėjimo būdas dabar atrodo labai viliojančiai. Tada galėsiu palyginti snieglentininko ir slidininko vargus ir džiaugsmus.
Ko dar išmokau? Galutinai susitaikyti, kad gyvenime viskas yra daugiau ar mažiau pilka, o ne juoda ir balta. Kokie geri gali būti žmonės, kokie turi būti tikri draugai. Kad pirmas įspūdis ne dažniausiai, o visada yra apgaulingas. Kad galima norėti, jog ilgas kelias nesibaigtų, jei važiuoji iš St. Christinos į Brunico serpantinais per apsnigtus kalnus, leidžiantis saulei arba kai esi su žmonėmis, su kuriais bendraudamas jauti malonumą.
Daugiau gyvenimo matę su kai kurias straipsnio teiginiais gali ir nesutikti. Visko gali būti, kad kai pamatys daugiau gyvenimo, ir pati autorė nebesutiks. Bet į kalnus ji norėtų dar grįžti.

Parašė Delfina

Kitos naujienos: