Kad būtų lengviau orientuotis stambiuose kurortuose egzistuoja tam tikra nusileidimo trasų (o kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Amerikoje – ir keltuvų, vedančių į trasas) klasifikacija pagal spalvinį požymį.

Žalia spalva

Pačios paprasčiausios trasos – žalios. Tai trasos, kuriose pradedantysis kalnų slidininkas gali važiuoti tiesiąja, praktiškai neįgydamas greičio. Tuo atveju, jei nuolydis šiek tiek didesnis – būtinai yra kontra-nuolydis, kuriame net nemokantis daryti posūkių individas būtinai sustos. Patyręs slidininkas tokiose trasose gali slidinėti atbulas, ant vienos slidės, šokti valsą. Kai kuriose vietose tam, kad slidės slystų, tenka stumtis lazdomis. Trasos yra kruopščiai prižiūrimos, nėra kauburių.

Mėlyna spalva

Kitos pagal sunkumą – mėlynosios trasos. Tokiose trasose patogiai jaučiasi slidininkas, kuris jau įsisavinęs posūkius. ″Plūginis″ posūkis nepatogus dėl išaugusio atskirų trasos dalių statumo. Šiek tiek padidėjęs statumas, kintantis reljefas, kauburių ir staigių reljefo pokyčių nebuvimas daro leidimąsi mėlynosiomis trasomis įdomiu ir įvairiu vidutinio lygio slidininkams, o dažnos tiesios atkarpos su mažu nuolydžiu duoda galimybę greitai paslidinėti tiems, kam kol kas rimtesnės trasos dar yra „neįkandamos“. Patyręs slidininkas šio tipo trasose gali slidinėti tiesiąja, kraštutiniu atveju naudodamas didelio spindulio posūkius dideliu greičiu. Trasos yra kruopščiai prižiūrimos, nėra kauburių. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, šis trasų tipas apjungtas su raudonosiomis trasomis.

Raudona spalva                                                                              

Įdomiausios – raudonosios trasos – yra dar statesnės, išsiskiria švelnių nuolydžių nebuvimu arba nedidelių stačių vietų deriniu, kur jau būtina pakankamai gerai mokėti mažo spindulio posūkius ant lygiagrečių  slidžių ir plokštumų, kuriomis galima sumažinti greitį.  Patyręs slidininkas raudonosiose trasose gali slidinėti „dideliais arba mažais lankais“ visais greičių diapazonais, nusileidimai tiesiąja jau sukels nepageidautinų pasekmių. Trasos kruopščiai prižiūrėtos, esant dideliam slidinėjančių skaičiui į dienos pabaigą gali atsirasti kauburių. Į tą pačią kategoriją patenka kai kurie nusileidimai „ne trasose“, kurie turi mažiau statumo, bet dėl gamtinių ypatybių (pavyzdžiui, gilaus sniego arba siaurų vietų) negali būti rekomenduojami slidininkams, turintiems mažą slidinėjimo patirtį. Tokio tipo nusileidimai dažnai žymimi raudonu punktyru.

Juoda spalva

Kita trasos klasė – juodoji – ekspertams. Daugumoje šalių į šias trasas ″ratrakai″ neišleidžia, ir jose galima rasti bet ką – nuo staigių kietų lentų su kauburiais iki plėštinio stataus sniego, siaurų (bet ne švelnaus nuolydžio) vietų, aštrių posūkių su šlaito aukščio pokyčiais, į juodąsias geriau neiti – malonumo nepatirsite. Kai kuriose vietose slidinėjimas jau pereina į šokinėjimą. Tai pačiai kategorijai priskiriami nuolydžiai „ne trasose“, kuriomis patyręs slidininkas galės nusileisti (bet malonumas nuo nusileidimo negarantuojamas).  Paprastai schemose tokie nusileidimai žymimi juodu punktyru. Be to, čia pat priskiriami dirbtiniai pylimai mogului, „halfpipe“ ir tramplinai snieglentininkams. 

Silpnų nervų žmonėms neskaityti

Amerikoje egzistuoja dar viena trasų klasė – dvigubos juodosios. Trasų pavadinimai atitinka jų pobūdį, pats ryškiausiais, mano nuomone – „widowmaker“ (našlių kūrėjas). Tik ekspertams. Be komentarų.

Kitos naujienos: