Skirtingus tikslus sau keliantys kalnų slidininkai skirtingai ir treniruojasi. Siekiantys didžiausių sportinių laimėjimų treniruojasi pagal nusistovėjusią klasikinę treniruotės metodiką. Metinis treniruotės ciklas skirstomas į parengiamąjį, varžybų ir pereinamąjį laikotarpius.

Parengiamojo laikotarpio (gegužės-lapkričio mėn.) pagrindinis uždavinys išugdyti specialias fizines galias iki reikiamo lygio, kad būtų galima kokybiškai atlikti technikos veiksmus įveikiant varžybines trasas. Kalnų slidinėjime didžiausias krūvis tenka kojų ir dubens raumenims, nemažas -nugaros, pilvo preso ir šoniniams raumenims. Rankų raumenų vaidmuo mažesnis, jos atlieka pagalbinį darbą. Taigi šios raumenų grupės daugiausia ir lavinamos. Raumenų jėga priklauso nuo daugelio veiksnių, bet vienas iš pagrindinių - raumenų masė. Jos ugdymui reikia skirti daug laiko. Raumenų galingumas priklauso nuo jų jėgos ir susitraukimo greičio. Šiai savybei ugdyti taip pat skiriama nemažai laiko. Įveikiant ilgas trasas prireikia raumenų lokalinės ištvermės, taip pat suaktyvinamos ir kvėpavimo bei kraujotakos sistemos. Todėl dalis treniruotės turėtų būti skiriama specialiajai ištvermei lavinti.

Kalno profilis, vartų išdėstymas būna labai įvairūs, todėl kalnų slidininkui reikia geros pusiausvyros, vikrumo, koordinacijos. Kad būtų galima atlikti judesius plačia amplitude, reikia pakankamai gero lankstumo. Taigi šiuos fizinius gebėjimus parengiamuoju laikotarpiu ir ugdo profesionalūs kalnų slidininkai. Tai turėtų daryti ir žemesnio lygio sportininkai, tik jų darbo apimtis turėtų būti mažesnė.

Kalnų slidinėjimo mėgėjai, norėdami kokybiškai slidinėti, besirengdami išvykti į didesnius kalnus, taip pat privalo pagal savo galimybes fiziškai rengtis, sustiprėti, parengti savo raumenis dideliems fiziniams krūviams. Tik tada jie pajėgs gerai valdyti slides, kokybiškai atlikti posūkius, leistis nuo ilgų šlaitų nesustodami pailsėti ir svarbiausia po tokių slidinėjimų nejaus raumenų skausmo, kuris dažnai pasitaiko ir jaučiamas kitą dieną atsikėlus iš lovos ir ypač lipant laiptais žemyn. Tinkamai fiziškai nepasirengusiems asmenims slidinėjimas tampa kančia, o ne malonumą teikiančia veikla. Pagrindinė kojų skausmo priežastis yra silpni raumenys. Leidžiantis nuo kalno ir atliekant posūkius šie raumenys labai apkraunami, stipriai įsitempia, kad net atskiros jų dalelės, skaidulos, miofibrilės ir dar plonesni siūleliai deformuojasi, o kartais ir sutrūkinėja. Tenka 3-4 dienas kentėti skausmus, kol raumenys sugyja. Priežastis dar ir ta, kad prie tokios veiklos raumenys nėra įpratę, CNS sudėtinga jų veiklą valdyti: nėra gera dirbančių raumenų veiklos vidinė koordinacija, nesuderinta motorinių vienetų ( skaidulų grupių) veikla, jie nesugeba visi įsitempti reikiamu metu, todėl kai kuriems tenka per didelė apkrova, jie yra pažeidžiami. Labiausiai raumenys nukenčia atliekant ekscentrinį darbą, tai yra įsitempdami ir ilgėdami, taip būna posūkio metu pritupiant.

Šlaunų priekiniai, dubens užpakaliniai raumenys tempiami didžiule jėga ilgėja. Baigiant posūkį jie susitraukia, kojos tiesiamos. Tokiai veiklai raumenys turi būti rengiami specialiais pratimais, savo struktūra ir raumenų apkrova panašiais į kalnų slidinėjimo veiksmus.

Mažai pagelbės bėgimas, žaidimai, plaukimas, gimnastika, nes šiose sporto šakose raumenų veiklos mechanizmai skiriasi nuo kalnų slidininko veiklos. Gerokai veiksmingesnis yra važiavimas dviračiu, dar geriau -čiuožimas ar važiavimas riedučiais. Artimiausia kalnų slidinėjimui yra slidinėjimas lenktyninėmis arba turistinėmis slidėmis. Daug slidžių valdymo elementų yra bendrų, nors daug ir skirtingų. Gerai mokant slidinėti turistinėmis slidėmis iš karto negalės drąsiai leistis nuo kalno su kalnų slidėmis, bet pranašumą prieš nemokantį visai slidinėti turės.

Taigi vasaros metu tinkamiausia rengimosi priemonė yra važiavima riedučiais. Tai ir fizinio rengimo pratimas, ir pusiausvyrą lavinanti, koordinaciją tobulinanti, ir net atskirus technikos elementus formuojanti priemonė. Žmogus, gerai išmokęs važiuoti riedučiais, išvykęs į kalnus lengvai išmoksta kalnų slidinėjimo techniką. Jam ypač gerai sekasi tai daryti su trumpomis slidėmis. Važiavimą riedučiais naudoja didelio meistriškumo kalnų slidininkai, taip pat ir lenktynininkai.

Yra ir kitų veiksmingų būdų, kuriuos galima naudoti sporto treniruoklių salėje arba lauke ar net namuose, ne itin erdviame kambaryje. Pats paprasčiausias ir veiksmingas kojų raumenų jėgos lavinimo pratimas yra atsitūpimai ir atsistojimai (1 pav). Pajėgesni gali juos daryti pašokdami. Pirmą savaitę patartina pritūpimus daryti 4-6 dienas po 10 kartų ir po 3 serijas per dieną, tarp jų pailsint 1-1,5 min. Toliau kas savaitę  kiekvienoje serijoje pritūpimų skaičių padidinti 3-5, kol bus pasiekta 30 pritupimų, juos kartoti 3-5 kartus. Po tokios mankštos nuvykę į kalnus posūkius atliksite veiksmingai ir kojų tikrai neskaudės. Per ilgesnį laiką padidės raumenų masė ir jų galingumas. Galingumas daugiau didės darant šuoliukus, nes raumenys bus priversti - susitraukti.

3 pav	4 pav.	5 pav.

Vienkartinį raumenų susitraukimo galingumą galima įvertinti išmatuojant, kiek slidininkas pašoka aukštyn. Tai daroma taip: atsistojama prie sienos ir iškelta ranka pirštais pažymima, kiek pasiekiama, tada energingai pašokus ir mojant rankomis vėl pažymima, kiek ta pačia ranka pasiekiama. Atstumas tarp pirmo ir antro pažymėjimo parodo, kiek aukštai pašokama (3 pav.). Vyrai turėtų pašokti 50-70 cm, o moterys - 35-50 cm. Olimpietis Linas Vaitkus 1996 m. tyrimų metu šoko aukštyn 60 cm. Galingumo ištvermę galima pamatuoti suskaičiuojant, kiek kartų per minutę atsitupiama ir atsistojama ranka pasiekiant žymę ant sienos (4 pav.). Turėtų būti apie 40-50 k./min. Kojas sustiprinti galima atliekant šuoliukus į šonus, iš dalies imituojant kojų ir liemens padėtį posūkio metu (5, 6 ir 7 pav.).

6 pav.	7 pav	8 pav.