Leiskite prisistatyti – esu kalnų ir sniego vergas, priklausau tai kategorijai žmonių, kurie mieliau leidžia atostogas ten kur balta ir šalta nei tie, kurie lepinasi turkio spalvos vandeniu bei baltu smėliu. Atostogos žiemą – tiktai žiemiškos, ten, kur esi arčiau kosmoso, tiek teorine, tiek dvasine prasme. Tai pirmasis mano raštiškas bandymas apžvelgti savo atostogų įspūdžius, o ir galbūt suteikti bent minimumą naudingos informacijos slidinėtojams, kurie planuoja ar svarsto galimybę rinktis slidinėjimo kurortą sekančiam kartui. Jeigu taip darot – sveikinu, šia liga užsikrėtėte ir Jūs. Taigi, susikaupus penkerių metų slidinėjimo patirčiai, nusprendžiau išdėstyti savąją patirtį Pirėnų kalnuose.

Andora. Aplankyti šią šalį smalsumas kilo dar 2013 metais keliaujant automobiliu po Europą. Bet vieną šiltą vakarą Barselonoje prie taurės, sklidinos gaiviosios sangrijos, prisiskaičius užsienio forumuose, kaip ten neva tikrina visus įvažiuojančius ir išvažiuojančius, bijodami su mylimąja netekti viso didžiojoje kelionėje įsigyto turto, kurio 2/3 sudarė vynas, teko šio „point of interest“ atsisakyti. Taip ir liko tų kalnų peisažas tolumoje vykstant iš Ispanijos į Prancūziją, su viltim kada nors juos pamatyti iš kitos pusės. Praėjo nepilni du metai, ir sausį sėdėdami su kompanija viename restorane Solden‘e, ir gvildendami mintis ir idėjas – kurgi mėgausimės žiemos malonumais kitą kartą – garsiai pasiūliau Andorą. Pasiūlymas nuskambėjo tarsi tai lyg būtų Eldorado – tolimas, sunkiai įsivaizduojamai pasiekiamas, gražus, pasakiškas kurortas. Iš pažįstamų niekas ten nėra lankesis, o iš lietuviškų atsiliepimų forume daug naudos neišpeši bei įspūdžio nesusidarysi. Visgi tai idėjai pritarė tik man artimiausias žmogus. Kol visi vasarą per barbekiu vakarėlius dvejojo ir galvojo, kur leisis kalnu artėjančią žiemą – mes jau žinojom – Andoroje.

Taigi – Andora – nykštukinė valstybė tarp Prancūzijos ir Ispanijos Pirėnų pusiasalyje, gyvenanti praktiškai iš turizmo: vasarą kalnų dviračiai, pasivaikščiojimai po kalnus, žiemą, žinoma, slidinėjimas. Na, bet, gal, tačiau su geografinėmis žiniomis neįsiplėskime. Čia netgi vyksta FIS etapas. Turi du slidinėjimo kurortus – Vallnord ir Grandvalira. Pastarasis yra didesnis, turintis virš 200 km trasų, oficialiai atidarytas dar praėjusiame dešimtmetyje, sujungus prieš tai buvusius atskirus miestukų slėnius į bendrą keltuvų sistemą. Miesteliai, kaip ir pagrindiniai slidinėjimo taškai yra šeši: Encamp, Canillo, El Tarter, Soldeu, Grau Roig ir Pas de la Casa. Iš visų daugumos jų kelia pagrindinis keltuvas, prie jų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės – paprastosios bei daugiaaukštės. Visų žiemos nuotykių ištroškusių patogumui čia pat yra ir slidinėjimo reikmenų nuomos punktai, parduodami ski pass‘ai, galima saugomose spintelėse už tam tikrą mokestį palikti, kad ir visai savaitei savo inventorių. Bet kadangi atvažiuoji iš viešbučio, kuriame tai gali padaryti už ačiū, ta paslauga tampa nelabai ir aktuali. Neveltui dauguma spintelių laisvos, neužimtos, o ir kaina už tokią paslaugą nėra tokia jau nedidelė ir andoriška – TIK 5 eurai už dieną. Jei paskaičiuosi – keturių asmenų šeimai gaunasi jau 20, o už 5 dienas – jau ir triženklė suma. Tiek to – pavėžinsim saviškį inventorių automobilyje.

Oi, truputį peršokau ties kainom, ar ne? Neskubėkim. Kaip ir visos kelionės, tiek žiemos atostogos kalnuose, prasideda nuo planavimo. O ką čia planuoti – nuvykti į Andorą yra 2 keliai: oro ir asfaltu. Vat čia reikia ir to, ir to, na gerai, arba tik to (asfalto). Bet pastarasis būdas yra žvėriškai ilgas, praktiškai reikalaujantis gerų dviejų parų vairavimo. Nors ir kaip patinka vairuoti savo mylimą Land Rover‘į, visgi tai jau gaunasi savęs prievartavimas. Todėl visokiom prasmėm labiau apsimoka rinktis skrydį į Barseloną. Bilietus patartina įsigyti kuo anksčiau. Mes nusprendėme pralesiti visas didžiąsias metų šventes šį kartą ne giminių, draugų ir mišrainių apsuptyje – o kalnuose. Bilietus 23 – 30 gruodžio dienom pirkome liepos mėnesį, asmeniui įskaitant registruotą Ryanair bagažą pirmyn ir atgal bilietas atsiejo 74 eurus. Vienas bagažas buvo sportinis inventorius, jo kaina, kiek byloja mano atmintis, buvo panaši registruoto bagažo kainai, o ten gali dėti praktiškai viską, nes svorio limitas iki 32 kg. Tolimesnis būdas iš Barselonos pakliūti į Andorą yra keliopas: automobiliu, traukiniu ar autobusu. Kadangi, kaip ir minėjau anksčiau, patinka vairavimas, o ir planavome pasisukioti grįždami po Katalonijos sostinę, rinkomės automobilį. Pasinaudojom rentalcars.com – nebe pirmą kartą, sistema paprasta ir aiški, keblumų niekad neiškildavo. Savaitei universalas atsiėjo ~ 450 eurų. Aha, lėktuvo bilietai yra, antžeminis transportas yra. O kur gyvensim? Kadangi šventinis laikotarpis – patiems gamintis ūpo nėr, be to, atostogos, tad self catering tipo arpatamentų net neiškojom. Pasielgėm labai banaliai – booking.com. Paieškoje įvedžiau pirmą artimiausią miestuką Encamp – ir oplia – 3 žvaigždučių viešbutis + HB (pusryčiai ir vakarienė) 1050 eurų 4 asmenims, 6 nakvynėms. Viešbučio nuotraukos gražios, įvertinimas 8,7, atsiliepimai geri – jamam! Yahoo. Beliko laukti tik Kalėdų.

O jos atėjo greitai. Paskutiniai patepimai darbe, paimami paruošti Atomic‘ai, daiktų sąrašas galvoje, naminių gyvūnų priežiūra patikėta draugam, kaip ir viskas parengta. Kitą dieną bundame anksčiau, laukia lagaminų sunešimas į automobilį, kelionė į sostinę. Oro uoste prisistatome truputį po vidurdienio. Registruojamės skrydžiui. Šalia manęs stovi maždaug 40 metų moteris, nužvelgia slidžių dėklą. Prancūzišku akcentu pasiteirauja, ar vykstam slidinėti. Atsakius teigiamai, seka klausimas ar į Andorą. Atsakiau vėl teigiamai. Tada ji nusišypso ir sako: „My brother goes there skiing every three year. He says something is different there“ (liet., mano brolis vyksta ten slidinėti kas trejus metus, sako, ten kažkas kitaip). Bagažas priduodamas, spec. inventorius pro kitą registracijos stalą – hmmm, atsiranda lietuviškas nerimas, ar nepamirš įdėti į reikiamą lėktuvą. Bet pasitikiu fortūna. Praeiname patikrą, išlenkiam po taurę Moet‘o, užkąsdami lietuviškai prancūziškais rageliais – tradicijų gi negalima laužyti – ir kylam. Po gerų trijų valandų skrydžio, gausių aplodismentų bei nuolatinių keleivių migravimo į perdirbtų medžiagų pertekliaus evakuacijos vietą, ir neitin skanios Ryanair‘o kavos leidžiamės El Prato oro uoste. Ahhh, čia lyg vėlyvas pavasaris Lietuvoje - 17 pliuso gruodžio mėn. Keista, kad vykstam slidinėti. Kyla abejonės dėl sniego? Man taipogi, nes skrisdami virš Alpių sniego kepurių nebuvo itin daug, o jau ir anksčiau teko skaitinėti kitų raudas, kad šiemet ryškus sniego trūkumas. Įdomu, kaip Pirėnai. Remiantis snowreport duomenimis, ten sniego turėtų jau būti pakankamai. Na, o prieš kelias savaites per live webcam‘us pats mačiau, kad ten balta. Taigi. Pasiimame bagažą, pala, o kur slidės? Kaip ir visi viską išsidalino, o jų nėr. NĖR. Taip ir galvojau, jau kirba mintys, kad žiauriai keičiasi atostogų planai ir išlaidos. Pasiteirauju kataloniškų bruožų mergaitės – ji paaiškina, kad spec. bagažao atsiėmimas vyksta kitoje salėje. Yeah – gi sakiau, fortūna šypsosi. Toliau viskas pagal sviestą – automobilio nuomos reikalai sutvarkomi per 10 min, ir jau dedam lagaminus į Seat Leon universalą. Į navigaciją įvedamas galutinis taškas. Pajudam. Viskas sklandžiai. Net ir su vasarinėmis padangomis. Temperatūra Andoroje kylant į Pirėnus krenta iki 0, temsta, sniego matosi užuomazgos. Tikslas jau netoli. Kelias iki Andoros, kaip ir apskritai, iš patirties sakau, visi Ispanijos keliai yra l. geras. Po 2 valandų kelio, mes jau viešbučio požeminiame garaže. Pre frontdesk‘o pasitinka pagyvenęs seniokas ir auksaspalvis retriveris. Suspaudžia širdį, nes tokį patį, tik mažą, vos kelių mėnesių augintinį palikom namuose. Priėmimas šiltas ir malonus. Visas viešbutėlis kvepia šeimos „bizneliu“. Viskas paaiškinama kruopščiai, ir dar pasiteiraujama, ar viską supratome – o kaipgi, geriau, net negalėjome įsivaizduoti. Kambarys kaip ir nuotraukose – nei ką pridėsi, nei ką atimsi. Viskas tinka ir patinka. Palendam po dušu, nusiplauname kelionės dulkes ir žengiame vakarieniauti. Vakarienė soti – starteris, du karšti, desertas. Vynas. Kiek jo nori, buteliai neskaičiuojami. Na, bet ne to čia tokį kelią atsivilkom, sako maniškė. Ok. Labanakt.

Labas rytas. Lengvi pusryčiai ir pirmyn į sniegą. Tik kad jo neitin daug matosi, įdomu kaip užkilus. Grandvalira deklaruoja turinti geriausias sniego patrankas. Nuvažiuojam į tašką. Išsikraunam inventorių, kas buvo užsisakę nuomai – pasiima iš punkto, įsigijame ski pass‘us. Jaunuolis puikia anglų kalba paaiškina, kas ir kaip veikia. Pasigiria, kad šiuo metu Andoroje daugiau sniego nei Alpėse, bet vistiek jo trūksta, nes pastarosios savaitės buvo šiltos ir visiškai nesnigo, uždaryta apie 30 procentų trasų. Na, bet mums užteks, gi atostogauti atvykom, ne į darbą. Kylam keltuvu – erdvus, tvarkingas, patogus. Kelionė juo užtrunka apie 13 minučių kol užkelia į kalną. Priminsiu, kad mes apsistojome kurorto pradžioje – Encamp miestelyje. Užkilus į viršukalnę atsiveria Pirėnų slėniai – fantastika. Trasos paruoštos iš ryto nepriekaištingai. Bet jau matome, kad kai kurios uždarytos. Studijuojame žemėlapį, užsibrėžiame dienos tikslą pasiekti kitą slėnį. Suderiname racijų dažnius ir pradedam. Po pirmų posūkių suprantu, kad danga po kelių dienų jei ir toliau taip švies saulė ir bus šilta, taps ne tokia jau ir nepriekaištinga. Iš tiesų taip ir buvo. Paskutinėmis dienomis per naktis pašaldavo sniegas, užvarydavo dirbtinio, pastarasis įdienojus išsitaškydavo, likdavo ledukas, kuris į popietę pradėdavo minkštėti ir virsdavo slidinėjimas su inkaru. Pasiekiame slėnio apačią, kylam į viršų – opa, kitas slėnis, vėliau dar kitas ir dar kitas. Sustojus pailsėti trasos pakrašty, įkvepiu šalto oro gurkšnį, apsidairau, mintyse pritariu tam prancūzaitės broliui – taip, čia kažkas kitaip. Smagu. Man čia patinka. Kitiems taip pat.

O dabar konkrečiau. Trasos. Jos gan trumpokos, norėtųsi ilgesnių. Ilgiausia berods nesiekia 6 kilometrų. Bet jos gan įdomios, gražūs vaizdai aplinkui – Pirėnai čia atrodo ranka pasiekiami. Trasų kokybė vertinant tai, kad buvo akivaizdus sniego trūkumas 8,5/10. Kad antroje dienos pusėje sniegas susistumia į krūveles nieko naujo, taip būna daugumoje kurortų. Žymėjimas trasų tvarkingas, nepasiklysi. Turint kelerių metų slidinėjimo patirtį, juodomis trasomis galima leistis drąsiai. Nors dalis jų buvo uždaryta, kita dalis veikė, tačiau buvo įspėjamieji ženklai, kad danga neprognozuojama. Todėl ir norinčiųjų nebuvo daug. Žinodamas, kad dar po mėnesio slidinėsiu Paradiski regione ir šiaip kojos ir kitos dalys yra labai svarbios normaliam funkciniam gyvenimui, išbandžiau tik keletą jų. Labiausiai patiko FIS trasa, greita, statoka, adrenalino pripumpuoja. Pavyko net savo personal best greitį pasiekti – 106,8 km/h. Na, bent jau tiek rodė mano išmanusis.

Publika. Žmonės čia susirinkę moka slidinėti. Snieglentininkų vienetai. Oj kaip tai man patinka. Dauguma ispanai, prancūzai, sutikom ir italų. Prieš didžiasias metų šventes vietos trasoje užteko, eilių nebuvo, po švenčių visi plūdo čia kaip pamišę, natūralu, didžiausias kurortas regione, o vaikams bei daugumai žmonių šventinės atostogos. Tai žinojome, tad eilės prie keltuvo buvo sąžiningai atstovimos.

Kainos. Ant kalno tradiciškai kiek aukštesnės nei ant žemės. Tačiau žemėsnės nei Prancūzijoje, Austrijoje ar Italijoje. Miestelyje jos labai demokratiškos. Lyginant su kitais lankytais kurortais jos žemiausios iš sutiktų. Artimos dabartinėm lietuviškom kainom. Pasta nuo 5 eurų, pica nuo 8 eurų, steikas nuo 15 eurų. Mokestinė tvarka kitokia, todėl alkoholis pigesnis, kvepalai, technika taipogi. Vis dar skaudą dušią, kad neįsigijau GoPro Black 4 už kalėdinę 210 eurų kainą.

Aptarnavimas. Problemų neturėjome. Visi sutikti noriai šnekėjo angliškai, žmonės paprasti, nuoširdūs, paslaugūs. Klausi – ir tau bus atsakyta.

Maistas. Mūsų skrandžiai talpina viska, tad problemų neturėjome. Šventines vakarienes, pietus rinkomės mieste pagal Tripadvisor rekomendacijas. Kadangi vieno mūsiškio kompanjono gimtadienis sutapo su šia šventine savaite – jį paminėjome vienoje labai jaukioje picerijoje. Talpina iki 12 žmonių, meniu nedidelis. Tai geros picerijos ženklas. O ir dar, kaip iš kalbos išaiškėjo, vienos padavėjos močiutė lietuvė, kuri tarpukariu migravo į Argentiną, tad net ir tokioje nykštukinėje Andoroje radom lietuvišką atspalvį.

Reziumuojant – kaip ir visos slidinėjimo atostogos prabėga greitai. Įspūdžiai labai teigiami. Ir jei tu mintyse sau sakai, kad čia dar sugrįši – vadinasi, kurortas vertas dėmesio. Taip, aš čia sugrįšiu, tik kiek vėlesniu metu, kuomet visos viršukalnės bus padengtos sniegu, įvairovė bus didesnė. Sugrišiu, nes atstumas tolimas, bet įveikiamas, sugrįšiu, nes tai gražus kurortas, sugrįšiu, nes ten kažkas kitaip, ir dar nesupratau, kas ten kažkas kitaip.

Kiti blogai: