Here is a description of the location. It can contain HTML elements, like links.

Sniego zonos žemėlapis

Slidinėjimo kurortai jau greitai

Žemėlapis

Serre Chevalier. O Prancūzija – tu tokia prancūziška...

Žmonių norai ir pageidavimai tokie pat skirtingi, kaip ir patys žmonės. Vieni gali slidinėti 10 kartų tame pačiame kurorte ir juo kas kartą iš naujo džiaugtis ir stebėtis – va už to posūkio prieš 3 metus atsirado naujas kupstas, o va tame keltuve šiemet pakeitė sėdynių užvalkalus. Kitiems gi reikia vis naujų įspūdžių iš vis naujų kurortų. Pastariesiems priklausau ir aš – stengiuosi kiekvienais metais pradžiuginti save ir kompaniją vis naujais slidinėjimo kurortais Alpėse. Kadangi moteriška kompanijos pusė dėl suplanuoto tam tikro apsipirkimo reikalavo, kad skrydis būtų vykdomas tik per Italiją, iškilo didžiulė dilema: dar neaplankytų itališkų kurortų skaičius su bent kiek padoresniu trasų ilgiu sparčiai artėja link nulio. Žvilgsnis nukrypo link pasienio su Prancūzija. Žinant nesveikas tunelio Frejus kainas vairuotojams su mikroautobusais, teko žiūrėti į šiek tiek piečiau esančius Alpe d‘Huez/2Alps/Serre Chevalier. Jie pasiekiami per kalnų perėjas Montgenevre ir Lautaret. Jeigu pirmoji kalnų perėja esant būtinybei įveikiama su sniego grandinėmis, tai antroji gali būti uždaryta dėl lavinų pavojaus po gero snygio ir šiaurinio vėjo. Todėl minimizuojant riziką pasirinkimas krito būtent ties Serre Chevalier. Ir tai pasitvirtino 100% - šeštadienio popietę keliaujant pro Turin mus pasitiko lietus, kuris peraugo į sniegą tik pradėjus kelionę aukštyn į kalną. Jau Cesana teko sustoti ir dėtis sniego grandines, nes Ford Tranzit su vasarinėmis padangomis neturėjo jokių šansų „užlipti“ iki 1854m virš jūros lygio. Pakeliui aplenkėm krūvą „gudresnių“, kurie bandė dėtis grandines tik užstrigę serpantinuose -  kol žaibas netrenks, mužikas nepersižegnos.... Jau atvykus į vietą, išsikrovus daiktus ir pavakarieniavus, telefone esanti programėlė pranešė, kad susisiekimas per perėjas Lautaret ir Montgenevre uždarytas dėl lavinų pavojaus. Pasisekė....

Serre Chevalier – kalno (ir tuo pačiu slėnio) pavadinimas Aukštųjų Alpų regione, kurį sudaro 4 grandine slėnyje išsidėstę kaimeliai – Briancon, Chantemerle, Villeneuve ir Monetier. Pirmas yra didžiausias, bet tuo pačiu ir nepatogiausias slidinėtojų atžvilgiu: tik vienas keltuvas, esantis kaimelio pakraštyje, su linksmu pasivaikščiojimu slidininkų batais per viaduką virš kelio su aibe laiptukų – tikras prancūziško komforto etalonas. Tačiau Briancon yra ne tik kur pasivaikščioti, bet ir verda kažkoks vakarinis gyvenimas ir dar netgi yra senovės forto liekanos „pasikultūrinimui“. Chantemerle ir Villeneuve yra mažesni, bet labiausia slidinėtojams draugiški, todėl apgyvendinimą reiktų planuoti ten. Mes gyvenome Chantemerle viešbutuke La Boule de Neige, 150m iki keltuvo miestelio centre.  Mažas (tik 10 numerių), jaukus (vakare tuščias holas supliekti kortomis), slidžių saugykla be batų džiovintuvų (ir kas gi galėjo tikėtis priešingai), ir ypatingai šlykšti kava. Jeigu batų džiovintuvų problema išsisprendė prie keltuvo išsinuomojus dvivietį šildomą ski-depo už 38 eur/5 dienos/2 poros, tai problema su karčia kava niekaip neišsisprendė per visą mūsų buvimo ten savaitę – panašu, kad ten kažkoks „vietinis“ kavos skonio supratimas, kuris įpratusiems prie tradicinės europinės kavos buvo visai nepriimtinas – kava karti tiek, kad net nemalonu. Kaip kad butų padaryta tik iš ypač perskrudintų robusta kavos pupelių. Ir tai buvo visur, kur tik užsukome. Todėl grįžtant tik kirtus IT sieną pirmas sustojimas buvo atsigerti normalaus kapučino.

250 km slidinėjimo trasų turi patenkinti kiekvieną, kuris savaitei atvyksta pasidžiaugti slidinėjimo malonumais. Nors jau esu rašęs apie prancūziškas trasų ilgio pripaišymo vingrybes, aš naiviai kaip šešiolikmetė mergina tikėjau, kad šį kartą jie manęs neapgaus. Deja, išdūrė jie mane ne prasčiau kaip A. Vienuolio Veroniką. Tačiau kadangi visos balos aplinkui buvo užšalusios, skandintis teko nepigiame aluje (6-7 eur už 0,5L).  Iš savo patirties žinau, kad su slidinėtojų-pliažinėtojų komanda per dieną galima pračiuožti 40-50 km trasų. Čia su kavos pagėrimu 11 val. (tiesa čia ji buvo pakeista į kakavą) ir pietų pauze apie 14 val. Taigi pliažnikų ritmu mes šiuos 250km trasų pračiuožėme per ........... 2 dienas. Na ne 100% visas, bet netoli to. Didžioji dalis mėlynų-žalių trasų (ypač tai liečia grįžimą namo) yra siauri 1 ratrako pločio perčiuožimai, kuriuose dar malasi pradedantieji. Kitos trasos pripaišytos kaip atskiros trasos, nors realiai tai yra viena ir ta pati, su trasos viduryje augančiais 3 medžiais. Juodos trasos kalnų viršuje net nebuvo niekada ruoštos – tradiciškas prancūziškas C'est la vie. Taip galėtų dar trijuose kalnuose prismaigstyti kuolų ir „padaryti“ dar 50km papildomų juodų.... Pats trasų paruošimas buvo vidutiniškas išskyrus vieną dieną Briancon apačioje – trasa buvo duobėta kaip lenkiški keliais 1990aisiais ir sušalusi į akmenį. Panašu, kad ratrako vairuotojas buvo padaręs gerą puslitrį vietinio Genepi. Bet arba kitą dieną jį iš darbo išmetė, arba jis dar smarkiau užgėrė ir į darbą nebeišėjo, nes dar kartą pabandžius tas trasas akivaizdaus broko nebebuvo.

Stebina absoliutus jokių apsaugų ties skardžiais nebuvimas – prancūziškas pofigizmas įsišaknijęs smarkiai. Chevalier kalno viršūnėje Vallons trasos viena pusė – skardis su apie 300m laisvo kritimo žemyn buvo atitverti viena virvele, prie kurios net ir  Jorkšyro terjero nepririštum, nes nuvers tą visą aptvarą. Trasų ir keltuvų žymėjimas žodžiais irgi prie gero nepriveda – pusę trasos pračiuožęs jau ir pamiršti, į kokį keltuvą tau reikia. Nors, teisybės dėlei, kiekvienoje sankryžoje rasi rodykles, kur kuri trasa veda, jeigu tik dar atsimeni pavadinimą. Trasose kas šimtą metrų stovi stulpeliai, kurie padeda suprasti, kiek tos trasos dar liko, tai yra maloni opcija.

Keltuvai yra pagrindinė ir standartinė prancūziško kurorto tragedija.  Keltuvo su dangčiu per visus tuos pseudo 250km nebuvo nei vieno. Netgi tuose dvejuose apynaujuose keltuvuose Briancon‘e. Didžioji dalis jų neturi ir palėtinimo funkcijos. O vietiniai varliaėdžiai, pastatyti, kad gaudytu krėslus žmonėms sėdant, tingiai šildosi saulutėje ant suoliuko ir pliurpia apie  vietinio raclette sūrio skonio ypatumus. Kelia jie tokiu greičiu, kad atsibosta ten sėdėti, ir tik visa košiantis vėjas neleidžia užmigti. Kitas standartinis bajeris – tai kelių km ilgio bugeliai. Be paprastos alternatyvos keltis kita transporto priemone. Gal ir ne tokio tragiško ilgio kaip Zermatt ledyne, bet daug malonių emocijų nepaliko. Nors pučiant smarkiam vėjui su juo keltis maloniau, nei su nuplerusiu kėsliniu keltuvu tabaluoti dešimčių metrų aukštyje perkošiamam vėjo. Žodžiu, standartinė prancūziško kurorto standartinė problema – infrastruktūros atsilikimas dešimtimis metų.

Maitinimas ir jo aukštos kainos čia irgi yra tradicinė prancūziško kurorto „sudedamoji“ dalis. Chantemerle miestelyje išbandėme didžiąją dalį maitinimo įstaigų, išdidžiai save vadinančių „restoranais“. Tačiau tų įstaigų dalis tik dėl kainų lygmens atitiko restorano pavadinimą. Nesakau, kad maistas buvo labai prastas ar nevalgomas – tiesiog kainų lygmuo čia ženkliai aukštesnis nei analogiškuose Italijoje ar Austrijoje. Ypač įvertinant tai, kad Serre Chevalier tiksliai nepretenduoja į „prabangaus kurorto“ statusą. Jeigu paklausite kiek – manau užlenkta apie 30% minimum. Prie keltuvo pirkau 2 puodelius kapučino už 7,5 eur – čia normalu? Ir tą kavą palikom neišgertą – šlykščiai karti. Nors kalne buvom radę ir kavos už 2,5 eur, bet teko gert kakavą už 3-3,5 eur. Valgiau visiškai nevalgomą picą už 15 eur. Nors Italija tik už keliasdešimt km, nė vienas varliaėdis nepakėlė sėdimosios, kad iki ten nuvažiuoti ir sužinot, kad picos pagrindas nekepamas iš tešlos, skirtos baguette. Ir kai aš skaitau tripadvisor‘e vietinių pagyras tai picerijai, aš suprantu, kad toje šalyje kažkas yra ne taip. Gal prancūzams puikiai sekėsi sukonstruoti giljotiną ir ja nukirsdinti galvas šimtams aristokratų, bet padaryti normalų slidinėjimo kurortą jiems nepavyko iki šiol. O aš vis dar tikiuosi, kad kada nors jiems tai pavyks. O jeigu sulauksiu to momento – pasikelsiu su normaliu keltuvu į jų kalno viršūnę, ir ties aptverta gerai paruošta trasa su skanaus kapučino puodeliu garsiai sušuksiu: -„Oui!!!!“ O kalnų aidas atsakys „Vyy-vyy-vyy“.  

0
0
0
0


Kiti blogai:

Serre Chevalier. O Prancūzija – tu tokia prancūziška... 9
Dolomitines Alpes betyrinėjant 2
Skiwelt – didelis torto gabalas su vyšnaite viršuje 1
Andora - arba čia kažkas kitaip 3

Autorius: tt tt
Sukurta: 2018-01-28 15:20:56
Atnaujinta: 2018-01-28 19:35:04
Komentarų: 9
Įvertinimas: 8.0
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Rašyti komentarus gali tik registruoti forumo lankytojai.Žinutės neprisiregistravusių narių forume, skelbimuose, straipsniuose bus rodomos tik po administratoriaus patvirtinimo.
Jūsų vardas:
Komentaras:

Savaitės foto


Paieška


Sniegozona video

Pipe Ground

Obergurgl-Hochgurgl web kameros vaizdai


Fotogalerija