Žiema šį sezoną vėlavo. Nerimauti buvo pagrindo dar ir dėl to, kad savo kelionei į kalnus pasirinkome sausio mėnesio pabaigą, o ne kaip visada - vasario/kovo mėnesių sankirtą. Kiekvieną dieną žiūrėjome prognozes, trasų vaizdus, kurie kas dieną keitėsi ir labiau panašėjo į pavasarinius, o ne žieminius ir vylėmės, jog pagaliau bent truputi pasnigs.

Mūsų viltys išsipildė. Likus kelioms dienoms iki kelionės, per Alpes perėjo ciklonas ne nuo Atlanto, o iš kitos pusės ir atnešė daug sniego ir audrų. Tai mus nuramino ir į kelionę išvykome pilni geros nuotaikos.
Pajudėjome penktadienio vakare. Nors visa diena buvo saulėta ir graži, vakarop pradėjo snigti ir pūsti stiprus vėjas. Naktį pūga įsisiautėjo ir greitis, kuriuo judėjome, krisdavo iki 30 km/val., nes priekyje matydavom tik baltą sieną. Kaip ten bebūtų, į Miuncheną atvykome apie pietus. Čia Mantas ir Egidijus planavo įsigyti naujas slides. Jie pasirinko šį, sakyčiau slidžių prekybos centrą, Bittle Shoe ne tik dėl to, kad ten yra įspūdingas slidžių pasirinkimas, bet ir dėl to, kad Lietuvoje niekas negalėjo pasiūlyti tokių slidžių, kurias jie pasirinko - tai puraus sniego slidės. Mantas išsirinko Atomic Snoop Daddy, o Egidijus - Rossignol Bandit B3. Vyrukams didžiulį nerimą kėlė slidžių charakteristikos – Rossignol paskirtis 80% out of pista (purus sniegas už trasos ribų) ir 20% - trasom, Atomic atitinkamai – 90% ir 10%... Išsinuomoti tokių slidžių niekas neturi, pažįstami su tokiomis neslidinėja, pabandyti niekur nėra galimybių. Katė maiše. Kol viena komandos dalis rinkosi naują inventorių bei derino apkaustus prie batų, nuėjome į kitoje gatvės pusėje esantį snieglenčių, dviračių, riedučių, golfo ir kitų panašios pakraipos sporto šakų skyrių. Pagal skirtą parduotuvės plotą ir prekių asortimentą snieglentės labai stipriai nusileidžia slidėms, nors pasirinkti tikrai yra iš ko. Kainos labai panašios, kaip ir Lietuvoje, gal šiek tiek aukštesnės, bet viską atperka ypatingai platus asortimentas. Taigi, su naujais pirkiniais pajudėjome link Val Gardenos ir jau sutemus buvome savo apartamentuose, Ortisei miestelyje. Miegoti gulėmės su mintimis apie rytdienos slidinėjimą, nes sniego buvo pakankamai ir snieguotas miestelis nuteikė smagiam laiko praleidimui ant šlaito. 

Val Gardenos regionas yra gana didelis ir jo tikrai viso neapvažiuosi vienos viešnagės metu. Kad savęs nevaržytume, skipasus pirkome visam regionui ir pradėjome nuo Alpe de Siusi vietovės į kurią „burbuliukai“ kelia iš pat miestelio. Pirma diena buvo visiškai be debesėlių. Skaisti saulė vertė prisimerkti, net ir būnant su akiniais. Oro temperatūra vyravo žemiau nulio, bet tai netrukdė paslidinėjus išsitiesti ant gulto ir pasimėgauti saulės voniomis. Trasos šioje vietovėje apsiriboja raudonomis. Radome tik vieną, kuri statumu prilygsta juodai, bet kadangi stačioji dalis yra neilga, o pati trasa sutvarkyta, tai juoda spalva yra tik toje vietoje, kur rekaras nevažiuoja. Yra kelios labai švelnios mėlynos trasikės, kurios patiko Kristinai, nes tai buvo jos pirma išvyka į kalnus su slidėmis. Nemaža intriga buvo Sellaronda. Sella - tai kalnų masyvas, ronda – tai ratas, Sellaronda – tai maršrutas aplink Sella kalnų grupę. Visuose aprašymuose teigiama, jog aplink Sella kalnus, per vieną dieną gali apvažiuoti tik fiziškai ir psichologiškai stiprūs slidininkai. Jei aplink kalnus čiuožiate pagal laikrodžio rodyklę, tai bus žalias ratas, jei prieš – oranžinis. Pasak kartu atvykusių lietuvių vienas ratas yra sunkesnis, sudėtingesnis, kitas lengvesnis. Tas lengvesnis turėjo būti oranžinis. Slaptai vylėmės, jog kelias dienas pasitreniravę, visa komanda įveiksime vieną, arba kitą ratą. Dėl to visapusiškai ruošėme merginas „žiūrėti šlaitu žemyn“...

Antrą dieną nusprendėme vykti į Marmolada (3343m). Ilga kelionė per serpentinus ir, kai iki tikslo liko tik keli kilometrai, privažiavome kelio užkardą. Paaiškėjo, jog dėl stipraus kalnuose siaučiančio vėjo, visi Marmolados keltai neveikia. Šis regionas apibūdinamas kaip Out of pistininkų rojus Dolomituose. Mantas su Egidijum dar vieną dieną liko be puraus sniego laukų. Nusprendėme stoti prie pirmo pakeliui veikiančio keltuvų komplekso. Privažiavus Penia miestelį sustojome aikštelėje, kuri mūsų nuostabai buvo nemokama, ir pakilome į kalną. Regiono viršūnė yra Sella Brunech (2428m). Veikė tik vieno šlaito trasos, dėl to didelio pasirinkimo, kur slidinėti, nebuvo. Užsikėlus į patį viršų gavome juodos trasos. Šalia trasos, šiek tiek stačiau driekėsi puraus sniego šlaitas. Jis jau buvo gerokai pravažinėtas ir nuolat kas nors juo pravažiuodavo, taigi, ten dažniausiai sukdavome ir mes. Merginas palikome apatinėje šlaito dalyje, kuri apsiriboja raudona trasa, kuri pereina į ilgą ir nedidelio nuolydžio mėlyną. Ta dalis labiausiai ir nervino, nes diena buvo vėjuota, reikdavo gerai įsibėgėti, kad ją greičiau įveiktum, o stiprus priešpriešinis vėjas gerokai stabdė. Pasikėlėme beveik visais keltais (tik vienu bugeliuku nekilom) ir jau ruošėmės leisti ilga juoda trasa prie mašinos, o merginos lipti į burbuliukus. Tačiau Mantas su Vilma nusprendė dar kartelį pakilti. Pakilome visi, kas išlipo pusiaukelėje, o mes trise užkilome į patį viršų ir paskutinį kartą pasileidome netvarkyta trasos dalimi. Leidausi paskutinis ir labai nustebau, kai pamačiau Mantą su Egidijum stovinčius prie sniego motociklo ir kažką kalbančius su dviem tamsiai apsirengusiais vyrais. Pasirodo, tai buvo policija. Sustabdė, jog leidomės ta trasos dalimi, kuri netvarkyta, nes pasirodo, ja slidinėti negalima. Pagalvojau, kad jie juokauja, arba tiesiog ką nors paaiškins, pasakys, pamokys ir palinkės gero slidinėjimo. Pasirodo klydau. Jie buvo nusiteikę labai rimtai ir man privažiavus jau rašė protokolą. Angliškai nekalbėjo, mokėjo pasakyti tik vieną frazę baksnodamas pirštu į išsiuvinėtą etiketę ant striukės „Disis Polysss not Cocacola“. Tai pakartojo ne vieną kartą... (keistas pareigūno susireikšminimas). Į mano klausimus, argumentus ir prašymus paaiškinti nieko neatsakė ir nereagavo. Tiesiog tarptautiniais žodžiais paaiškino, jog čia Italija ir jei norim su jai susišnekėti, turime kalbėtis itališkai, arba prancūziškai. Viskas baigėsi tuo, kad teko sumokėti 30 eurų, už tai, kad visuotiniu sniego trūkumo metu, nusileidome šlaituku, kuris buvo išvažinėtas nemažiau, nei trasa, ir kai kur nutrintas iki akmenų, ir sukėlėme tariamą pavojų dėl griūties. Vynas viską nuplovė ir kitą dieną buvome pasiruošę nuveikti kažką rimto... 

Marmolada – aukščiausia viršūnė ir puraus sniego mėgėjų vertinama kaip geriausia vieta regione, vis dar neaplankyta. Merginas palikome Secedoje (2518m) ir patys pradėjome žygį, kurio tikslas buvo šiek tiek avantiūristiškas – čiuožti žalią (prieš laikrodžio rodyklę) Sella ronda, apie pusiaukelę išsukti iš jo ir slėniais, keltais ir šlaitais pasiekti Marmoladą. Ten apsidairyti, pasigrožėti vaizdais atsiveriančiais nuo aukščiausios regiono viršukalnės į kurią galima pakilti ir leistis atgal, bei užbaigti žaliąjį maršrutą. Pradėjome apie 10 valandą ryte. Šiek tiek vėlokai, bet pusryčiai, kelionė iki starto vietos užtruko. Be didelės įtampos pasileidome pirmais šlaitais. Trasos nesudėtingos, sutvarkytos. Viskas gerai. Vykstant Sella randa niekada nereikia keltis tuo pačiu keltuvu du kartus. Tai suteikia savotiško įdomumo, nes reikia žiūrėti ženklus ir jautiesi tarsi keliaudamas. Tik kartais reikia keltis labai ilgais keltuvais. O jei pasitaiko kad jis dar senas, kurio kėdutės nepristabdomos prieš ant jų atsisėdant, tai kėlimaisis juo, atrodo, jog trunka amžinybę. Turime daug laiko grožėtis Dolomitais. Įveikus beveik pusę kelio iki Arabbos (vieta, kur turėsime išsukti iš rato) prasidėjo ilga mėlyna trasa, kurį baigėsi pačioje Arabboje. Leidomės ir plačiais laukais ir siauromis perėjomis. Kartais tekdavo pereiti per kelią, kuris taip pat juosia visą kalnų masyvą. Pačioje Arabboje radome labai daug rodykliųsu Sellaronda užrašu. Kai kurios žalios, kai kurios oranžinės. Iš šios vietos kyla trys dideli keltuvai, vienas - budelės, kiti du - vagonėliai. Renkamės budeles ir nesuklystame. Tik reikėjo laiku išlipti, nes nuo tarpinės stoties leidomės prie dar didesnių keltuvų, kurie kėlė jau į Marmoladą. Eilė prie kelto buvo labai didelė, bet vagonėliai talpūs ir per 20 minučių priėjome prie vagonėlio. Kėlėmės per tris etapus. Išlipti nereikia, jei tikslas – viršūnė. Ausys traška, visi bruzda, atsiveria vis platesnis horizontas. Ir štai, mes jau viršūnėje Punta Rocca (3250m). Šaltoka, bet gražus vaizdas atperka viską. Atsigėrėme arbatos ir nusprendėme stoti pirmame kalnų restorane, kurį sutiksime besileisdami žemyn. Mantas kažkur perskaitė, jog šalia ilgos ir stačios trasos yra daug kavinių ir užeigų. Pasileidome šlaitu. Ši trasa pažymėta raudonai, kai kur juodai. Nuo didelio statumo gana greitai pakerta kojas. Turim stoti ilsėtis. Vieną kartą, kitą... trečią ir taip toliau. Jokių kavinukių, ar restoranų nesimato. Kojos reikalauja poilsio ir jau svajojame kaip atsisėsime ir galėsime jas atpalaiduoti. Ši trasa ypatingai ilga. Nuo viršūnės iki pačios ji tęsiasi apie 10 km. Kaip paaiškėjo pirmą užeigą radome tik kai vėl įvažiavom į Sellarondą... Atsisėdom, pailsėjom, išgėrėm karšto vyno ir pasileidome toliau. Išvargęs kūnas jau nebenorėjo nei greičio, nei aštrių posūkių. Leidomės kuo greičiau. Per tą greitį pražiopsojome vieną žalią rodyklę ir gavome pasikelti dar dviem ilgais keltuvais, bei pravažiuoti papildomus kelis kilometrus. Netrukus pradėjo spausti laikas ir atsirado nerimas, jog galime nespėti apsukti rato. Kiekviena eilėje prie kelto praleista minutė, atrodo, jo suvalgo kokias penkias. Tas trepsėjimas labiausiai ir nervino. Kai pagaliau pralindome pro Corvaros didžiulę spūstį, pajudėjome greičiau. Nuo šios vietos teko daug keltis, net keturiais ilgais keltais be nusileidimo nuo šlaito. Tiesiog išlipi iš vieno ir lipi į kitą. Eilutės nedidelės, bet po kelias minutes sugaištam. Pagaliau pasiekėme paskutinį etapą – panašų į pjūklo dantis keltuvų kompleksą – kyli leidiesi, kyli leidiesi, kuriuo pasiektume Selvą miestelį. Nuo ten liktų pakilti vienu keltuvu ir ratas būtų įveiktas su atsarga, bei nusileistume tiesiai ten, iš kur startavome. Skubėjome ir net į laikrodžius nežiūrėjome. Tačiau jau įvažiavę į Selvą pamatėme stovinčias budelės, kuriomis turėjome pakilti. Taigi, ratą įveikėme, bet iki mašinos, kuri yra ne maršrute, teks vykti skibusu. Radome stotelę ir labai daug laukiančių. Atvažiavo jau beveik pilnas autobusas, bet mes, kadangi su patirtimi, šiaip ne taip įlindome. Keliose stotelėse kilo labai daug triukšmo, kai autobusas sustojo, tačiau durys neatsidarė ir jis nuvažiavo toliau... Kaip ten bebūtų, namus pasiekėme visiškai išsisunkę. Karšta vonia šiek tiek atpalaidavo kūną. Po sočios vakarienės daugiau nieko nesinorėjo.

Kitą dieną sustojom prie keltų ir garsiai pasvarstėm „Tai ką, gal Sellaronda?“ Šį kartą Mantas su Vilma liko vietoje, o likę keturi komandos nariai pasileidom ratu. Tempas buvo žymiai lėtesnis, nes Kristina tiesiog negalėjo nesimėgauti posūkių grakštumu ir kiekvieną jų atlikdavo kruopščiai ir iki galo. Prie stačių šlaitų užtrukdavome ilgiau, buvo ir viena kita ašarėlė, bet kiekviena jų buvo verta to vidinio pasitenkinimo, kuris spindėjo Kristinos veide, kai pagaliau visas ratas buvo įveiktas ir mes sugrįžome į tą pačią vietą, iš kurios startavome.  

Geros nuotaikos pagauti, sugalvojome apsukti ir oranžinį ratą. Sklido kalbos, jog jis lengvesnis. Šį kartą leidomės trise: Kristina, Egidijus ir aš. Jau pati pradžia, kai gavome keturis juodus šlaitus iš eilės, sukėlė nerimą. Mes vis laukėme, kur gi prasidės tas lengvesnis nei žalio rato čiuožimas, bet taip jo ir nesulaukėme. Vis dėlto oranžinis yra ne žalias. Ir spalvos turi savo reikšmę. Buvo sunku, bet Kristina po šio rato buvo pasiruošusi bet kokiems iššūkiams, nes tiek juodų trasų per dieną, niekas savo noru neįveikinėja, ypač kai ant slidžių stovima penktą dieną gyvenime...

Paskutinę kelionės dieną vykome į Plose (2447m). Tai buvusi olimpinė trasa. Kelionė užtruko ilgiau nei tikėjomės, nes serpentinais nepaskubėsi, o nuvažiuoti reikėjo apie 50 km. Atvažiavus į stovėjimo aikštelę, sustojome ant pievutės, kuri buvo labai panaši į tokią, kuri būna pas mus pavasarį nutirpus sniegui ir pradėjus buriavimo sezoną. Sniego nesimatė visiškai. Žiūrint į viršūnę, matėsi baltų plotų, bet vis tiek buvo neramu. Apsiavėm batus ir per molėtą pievutę patraukėm link budelių. Eilių nebuvo visiškai. Užkilome į slėnio centrą ir nusprendėme keltis į pačią viršūnę. Ten pūtė stiprus vėjas, trasos nupustytos, ledinės. Liko vienintelis pasirinkimas, tai juoda, jau tarp miško, bet plati trasa. Vėjo čia nebuvo, trasa neapledėjusi, su nemažai puraus sniego. 

Šia proga aš ir Kristina nusprendėme išbandyti Freeride slides. Aš paėmiau Manto Snoop Dady, o Kristina Banditus. Tik įlipus į apkaustus, apima labai keistas jausmas. Esant nedideliam nuolydžiui, slidės lengvai slysta skersai šlaito. Toks vaizdas, jog prie didesnio statumo, visiškai negalėsi „įsikibti“ į šlaitą ir kontroliuoti čiuožimo. Apibendrinant galiu pasakyti, kad nulipus nuo „karverių“ jausmas toks, jog atrodo, kad slidės mažiau įsikerta į sniego dangą. Leidžiantis nuo kalno, jausmas nenuvylė. Tai visiškai kito charakterio ir elgsenos inventorius. Jei trumpai, tai jausmas toks, kaip nuo klasikinių slidžių perėjus ant karverių, su kuriais slidinėjau paskutinius ketverius metus. Slidės labai lengvai įeina į posūkį ir žymiai labiau nuspėjamos tokiose trasos dalyse, kur yra sustumtos, ar supustytos puraus sniego pusnys. Jei su karveriais įsikerti į jas, tai su šiomis slidėmis tiesiog lengvai ir nuspėjamai praslysti. Karveriai labiau tinka kietoms, vienodos sniego dangos trasoms. Tokių rasti yra ganėtinai sudėtinga. O jei kalbam apie purų sniegą, tai čia karveriai, palyginus su freeride slidėmis, elgiasi taip kaip ir vadinasi - „karviškai“... Kita vertus, nustebino freeridų „laikymasis“ ant kietų trasų. Visai gerai įsikerta net ir į ledą. Tik prie didesnio greičio jaučiasi jų nestabilumas. Reikia būtinai laikytis kreivės trajektorijos ir slysti nuo vienos briaunos ant kitos, kad nuolatos jaustum slides. Nors yra visuotinė nuomonė, jog pradedantiesiems reikia trumpų kaverių tipo slidžių, Kristinai taip pat labai patiko ši gyva Bandit‘ų pora. Tik įstojusi į apkaustus ir pajutusi tą skersą slydimą, ji norėjo jas nusiimti ir dėtis įprastas slides. Bet įkalbėjom nuvažiuoti bent pusę trasos, kad būtų galima palyginti naujoko akimis dvi skirtingų tipų slides. Nuvažiavus iki keltuvo šypsena viską pasakė. O ir iš šono matėsi, jog posūkius Kristina atlieka labiau pasitikėdama, mažiau perkėlinėdama kojas. Tiesiog viskas sklandžiau. Vienareikšmiškai norime tokių slidžių.

Egidijus:

Nusipirkom Frankfurte dvejas „freeraidines“ slides: Atomic „Snoop Daddy“ 174 cm ir Rossignol Bandit B3 168 cm. Buvo labai neramu ar su jomis, nes nežinojau ar iš vis bus galima slidinėti trasomis. Daddy talijos plotis 88 mm, Bandit B3- 83 mm. Buvom labai maloniai nustebinti kaip gerai jos elgiasi normaliose trasose, jeigu yra bent 2-5 cm sniego, pripurento slidininkų. Tokiose vietose - nėra geresnių slidžių, o į antrą pusę dienos, kai jau sustumti sniego kupstai, tai eina per kupstus Limuzinai. Labai lengvas valdymas, galima dideliu greičiu lėkti per sustumtus kupstus visai nebijant klimpimo, aišku, dideliu greičiu stačiose apledėjusiose trasose vibruoja, o ne trasose ir šlapiam sniege nėra nė ką lyginti su karveriais.

Galiu beveik teigti, kad geriau patiko Atomic „Snoop Daddy“, nors ir B3 labai geros. Man tik visai neaišku, kodėl jos tokios nepopuliarios, nes mes daugiau taip ir neslidinėjom su karveriais. Volki P60 buvo padėtos į bagažinę.

Kristina:

 Mano pasakojimas bus paprastas. Ir ne apie slides. O apie pirmuosius ir greičiausiai jau nebepakartojamus įspūdžius pirmuosiuose savo kalnuose. Ak, tas pirmas kartas... Kelionė rami, kartais šiek tiek lėta dėl besikeičiančių oro ir kelio dangų sąlygų. Para labai greitai praslinko ir nuo Miuncheno Bittle Schoe marketo atrodė, kad skriste pasiekėme ir kirtome Austriją, o dar šiek tiek vėliau ir Italijos sieną. Dolomitų kalnai – mūsų tikslas - jau visai šalia. Šiek tiek paklaidžioję, susiradome savo gyvenamąją vietą. Širdis jau buvo pradėjusi virpėti, nes aplinkui tikri kalnai. Gediminas turėjo nuostabų jausmą parinkti pirmąsias dienos trasas (tai buvo tarsi mūsų tradicija, kad pirmą kartą prasidėjus slidinėjimo dienai mes pasikeldavome ir nusileisdavome kartu). Jos visos be išimties buvo juodos. Laimei, tai man neatmušė noro išmokti slidinėti. Alpe de Siusi – trasos tinkamos pirmiesiems kartams, regionas didelis, pravažiavus tranzais galėjai atrasti vis įdomesnių trasų, kurių spalvinis variantas – mėlynai raudonas. Labai panašus scenarijus buvo ir antrąją dieną šalia Penia miestelio buvusioje trasoje. Juoda trasa pradžioje, o tada malimasis visą dieną raudonoje trasoje ir greituminis leidimasis mėlynąją. Trečia diena Secedoje buvo daug įdomesnė. Pirmą kartą (kaip dažnai naudoju šį derinį) mačiau tokią plačią ir ilgą raudoną trasą. Žmonių – milijonas, trasa iš apačios priminė didelį skruzdėlyną. Čia gavau savo pirmąją traumą, kuri iki šiol nėra išgijusi. Per kieti apkaustai, laiku neišmušta slidė, viso to pasekmėje – sužeistas dešinės kojos kelis iš vidinės pusės. Bet trasa vis viena nereali – aukščio perkrytis daugiau nei vienas kilometras, trasos ilgis apie penki kilometrai. Šalia driekiasi labai įdomi ir smagi mėlyna trasa, kuri pereina į pakankamai stačią raudoną. Jomis galima nusileisti iki pat San Kristinos miestelio. 

Ketvirtąją dieną prasidėjo mūsų žaliasis žygis aplink Sellą. Nesiginsiu, ašarų buvo, dėl kai kurių iš jų prisiminus oranžinį Sellos ratą, man dabar gėda. Buvo gal tik kelios raudonos trasos, kurias sėkmingai: aš - susirietusios kengūros, Valentina – šiuolaikinės meditacijos būdais ir įveikėme. Tempas vyrukams buvo gal ir nedidelis, tačiau man ir mano neatidirbtiems posūkiams – visiškai pakankamas. Namo grįžome laiku, įveikę visą žalią Sellos ratą. Sekančią diena, kaip ir supratote, mes kartu su Egidijum ir Gediminu „įkalėme“ oranžinį ratą. Jau viduryje trasos meldžiau dievulio pasigailėti, o tam, kuris pasakė, kad šis ratas lengvesnis, jau ruošiausi į jo galvą sulaužyti savo lazdas. Bukuoju galu... kad ilgiau kankintųsi. Buvo sunku. Buvo karšta. Kartais buvo paniškai baisu. Bet žinojau, kad niekas jau nuo kalno nenukels. Medikopteris juk tik per TV3. Išverkiau visas ašaras, o nusileidžiant nuo Arabbos kalno kiekvienas kupstelis buvo pažymėtas ašarėle ir švelniais rusiškais keiksmažodžiais. Užtat laiku pabaigusi ratą jaučiausi VYRAS! Vis dar su tokiu pačiu įkvėpimu prasidėjo ir penktoji diena. Startavome iš Plan de Gralba miestelio. Kadangi jau tikrai nesinorėjo jokių ekstrymų, dieną visos moteriškos būtybės praleidome ant mėlynų trasų. Visiškas gėris ir ramybė po vakarykščio išbandymo. Kelio trauma vis priminė apie save. Laimė, kad atsistojus į standartinę slidinėtojo stovėseną, jos visiškai neskaudėjo. Tose mėlynose trasose įsikirtau ką reiškia gražus ir greitas karvingas (jau kelinta diena slidinėjau su Egidijaus likimo valioje paliktomis Rossignol Cobra). Smagu... Pirmą... Penktą... Dešimtą kartą... Nusileidi per dvi tris minutes, o keltis į viršų reikia dešimt. Jau nebeįdomu. Važiuodavau iki pat miestelio. Tačiau tada keltis reikėdavo dar ilgiau. Nusileidau dar dešimt kartų ir grįžau į mašiną. Užmigau. Po vakarienės ir vėl užmigau. Pabudau po dvylikos valandų.

Šeštą dieną buvome Plose trasoje. Ir vėl juoda. Tarp miškų, plati. Ir Banditai ant kojų. Pradžioje nestabilūs ir mano akimis visiškai nenormalūs. Vėliau – sniegbačiai, su kuriais be jokio vargo įveiki kalnelius ir purias vietas. Su karveriais į tuos kalnelius gali taip trenktis, kad net dabar paskausta pakaušį. Kas norės, tas supras. Nusileidžiant šia trasa antrą kartą – dar viena trauma. Draugiška vokietė labai draugiškai įvažiuoja į tos pačios dešinės kojos girnelę. Mėlynės pavadinimas – Viva Color Magic. Taigi, visos kelionės išvada paprasta – pirmas kartas vertas Oskaro, o slidės - jokių kitų tik naujieji Banditai.

 Mantas:

Nulipus nuo Volki P60 SL Racing labai didelio skirtumo nepajaučiau perėjus prie Atomic Snoop Dady, gal dėl to, kad slidžių pakeitimas vyko kitą dieną. Po kelių dienų net pamiršau, kad važiuoju su kitomis slidėmis ir atrodė, kad visada taip ir buvo. Prisimindavau tik tada, kai juodose trasose dideliu greičiu užlėkdavau ant ledo. Tada pasijusdavo didelė vibracija ir pojūčiai likdavo ne kokie. Bet jei būdavo nors kiek sniego - tai nebūdavo jokių problemų. Apie purų sniegą nėra net ką kalbėti. Jei tik būdavo, kur jo rasti, tai ir leisdavausi per jį. Pojūčiai labai geri, praktiškai nebūdavo tokio nemalonaus dalyko, kaip kad vienos slidės grimzdimas, kas dažniausiai baigiasi ridenimusi žemyn. Labai minkštas “plaukimas” per sniegą, vis pasikartojantis važiavimo limuzinu jausmas. Perėjus vėl prie P60 pojūčiai buvo tikrai nuviliantys… Net neįsivaizdavau, kad bus taip blogai. Juodose trasose praktiškai išviso negalėjau pavažiuoti, nes slidžių kantai įsikirsdavo ir padarius kelis posūkius jau lėkdavai ribiniu greičiu, kurį reikdavo drastiškomis priemonėmis mažinti, o užvažiavus ant puresnio sniego pasijusdavai kaip pradedantysis, nes posūkiai neišeidavo tokie grakštūs ir kontroliuojami. Apibendrinant galiu tik pasakyti, kad Atomic Snoop Daddy yra tikrai lengviau valdomos, minkštesnės, maloniau, praktiškai be pastangų, čiuožiamos slidės, kurios gal tik stačiose trasose ant ledo praranda savo pranašumus.

Apibendrinant slidinėjimo sąlygas Val Gardenoje, galima teigti, jog trasos prižiūrimos gerai. Dėl geografinės padėties, rečiau sninga, dėl to daugiau trasų su dirbtiniu sniegu, tačiau tikimybė, jog bus saulėtos dienos – didesnė. Šiek tiek trūksta informacijos pirmą kartą atvykusiems, kaip ir kur įsigyti bilietus visam regionui.

Kiti blogai: