Sakoma, kad žmogus bent kartą apsilankęs kalnuose suserga „kalnų liga“. Ne, nieko panašaus su jūros liga čia nėra. Kas kiekvieną žiemą ruošia slides ar bent svajoja apie grįžimą į kalnus tikrai supranta apie ką aš kalbu. Norisi sugrįžti vėl ir vėl...

Savo kelionę planavau jau nuo rugpjūčio mėnesio ir ne todėl, kad reikėtų labai didelio pasiruošimo, tiesiog praeitą žiemą vienintelis šansas pastovėti ant slidžių buvo Birštone, todėl kalnus jau sapnuodavau.

Į kelionę susiruošėme septyniese (6 pradedantieji ir aš slidinėjimo mėgėja), taigi buvau nusiteikusi praleisti porą dienų „varlyne“ mokant draugus čiuožti. Išvykome iš Lietuvos ankstyvą rytą ir pasiekėme Lenkiją. Na, tai šalis, kurios neįmanoma nepaminėti. Manau daugelis keliautojų norėtų tiesiog iškirpti ją iš žemėlapio,aš taip pat. Šį kartą Lenkija nustebino dideliu fotorodarų skaičiumi, visa kita : šlykštūs keliai, „furistų“ skaičius ir nepakenčiamas tarškimas per radiją- nesikeičia jau daug metų.

Džiaugsmas užliejo  širdis pasiekus Čekiją. Savo tarpine stotele pasirinkome Prahą - nuostabus miestas, kurio dalis iš kompanijos dar nebuvo aplankę.Žinoma, pravažiavus visą Lenkiją, didelio entuziazmo brautis į centrą nebuvo. Tuo labiau, kad Praha pasitiko mus spaudžiant Kalėdiniam šaltukui. Vis dėlto keliautojų smalsumas nugalėjo, ir ne be reikalo, Kalėdinė Praha nušviesta daugybės lempučių suteikė Kalėdinės nuotaikos, nauji įspūdžiai- naujų jėgų.

Kelias nuo Prahos link Livigno neapsiėjo be nuotykių. Bežaidžiant su navigacijos sistema, o žemėlapį palikus kažkur ant galinės sėdynės, mes Livigno pasiekėme važiuodami per Šveicarijos tunelį. Praradome daug laiko, tačiau vaizdų, kuriuos regėjome važiuodami kalnų serpantinais iš mūsų širdžių neišplėš niekada. Įspūdingi kalnų vaizdai, pasakiški miesteliai, neįtikėtini vietinių vairavimo ypatumai, gamtos kontrastai- viskas kėlė susižavėjimą. Slidinėju jau keturiolika metų ir kaskart artėjant prie tikslo širdis spurda taip pat,  o kalnai nenustoja stebinti.

Pasiekėme Livigno jau vakarėjant. Prieš važiuodama, ieškojau informacijos apie šį miestelį. Įstrigo daugumoje atsiliepimų paminėtas pirmasis sakinys:“Livigno- tai mažas pasakiškas miestelis“.Ir iš tiesų, tai pasakiškas miestelis, kuriame atrodo vyksta savas gyvenimas, galioja savos taisyklės ir viskas vyksta tiesiog savaip. Nors miestelis,galiu pasakyti,ne toks jau ir mažas. Susiradus informacijos centrą likome nustebinti aukšta aptarnavimo kokybe ir teikiamais pasiūlymais (pvz.: nuolaida slidžių nuomai). Įsikurti, įsigyti ski pass‘us bei išsinuomoti visai grupei slides užtruko kiek ilgiau nei valandą. Tai gana trumpai turint galvoje, kad žmonės, kurie pirmą kartą matuojasi slidinėjimo batus, ilgai dvejoja ar jie tikrai tinkami.

Išaušus pirmos dienos rytui, mes iš karto patraukėme mėlynos trasos link. Teko paėjėti apie 100 metrų, tai buvo tarsi pirmasis išbandymas pradedantiesiems. Beje, mūsų apartamentai buvo visai šalia Corosello 3000 pakėlėjo, pasikėlus juo galima čiuožti daugybe nuostabių raudonų trasų, o taip pat Corosello pasididžiavimu-juoda trasa.

Tačiau pirmai dienai ant slidžių tai būtų per didelis iššūkis arba tiesiog idiotizmas.  Taigi pirma diena, mėlyna traselė, daug griuvimų dar daugiau šypsenų, džiaugsmas širdy, kad iš pradedančiųjų išaugs slidininkai. Tiesa, toje mėlynoje trasoje ištvėriau vos pusdienį ir pasiėmus šiek tiek geriau čiuožiantį draugą patraukėme „Mottolino“ kalno link. Kalbant apie „Mottolino“ pastebėjau, kad šis kalnas labiau mėgstamas. Tiesą sakant, ir man jis buvo mielesnis. Gal dėl trasų įvairovės, gal dėl to, kad saulės daugiau...O šaltukas kalne gerokai spaudė (apie -20).

Taip ir prabėgo mūsų dienos  Livigno. Nuo ryto iki vakaro slidinėjant. Tiesa, kelionei einant į pabaigą,  jau norėjosi daugiau naujų trasų, būtent todėl rekomenduoju pirkti Alta Valtelina  regiono slidinėjimo bilietą. Na, o vakare Livigno netrūksta veiksmo. Kiekvienas ras sau tinkančią pramogą už padorią kainą, aišku jei nepritrūks jėgų arba jei nepalauš itališko vyno vilionės.

Viskas kas geriausia baigiasi labai greit. Ir tos dienos kalnuose pralėkė kaip tas vėjelis leidžiantis nuo kalno. Nesiveržėme namo, todėl grįžtant užsukome į romantiškąją Veroną. Kelionė nuo Livigno iki Veronos truko beveik tris kartus ilgiau nei planavome, todėl kalnuose nepatariu pasitikėti navigacijos sistema, žiūrint iš kitos pusės, tai buvo proga paskutinį kartą pasigrožėti vaizdais ir pradėti planuoti kitą kelionę į kalnus.

Kelionė pasibaigė, o pėdsakai liko. Nauji įspūdžiai ir atsiminimai, akių spindesys kaskart visą tai prisiminus, nauji įgūdžiai ir patyrimai, nauji draugai ir jausmas, kad pažinus tai „paaugai“ kaip žmogus.

parašė Ernesta

Kiti blogai: