Kartais būna juodų dienų. Atrodo, neina ir viskas. Aišku, būtu galima kaltinti blogas sąlygas, dar kanors. Būna.

Atrodo, darai viską kaip visada. Bandai ją paleisti - ji nusitempia jus abu didžiulių greičiu ir kai ateina laikas stoti, palieka tave ant ledo. O ant ledo kieta. Pabandai ją truputi spustelti. Tik truputi. Ne taip, kad jai kliūtu visa našta, ne. Tiesiog truputi staigiau, gal agresyviau. Ir ką. Ji iš karto sureaguoja. Ir kaip sureaguoja. Meta tave į šoną su tokia jėga, kokios tu dar nejutai. Gal reiktu viska mesti. Eiti ten kur šilta? Nu taip.. Vėl keliesi, eini pas ja, užbaigi daugmaž oriai šitą gyvenimo etapą, ir vėl kyli ten kur ji tave skaudina. Mėlynės nesvarbu, labiau skauda viduje. Dar kai matai kad yra ir tokiu kuriems puikiai sekasi. Nors ir matomas sudėtingos aplinkos poveikis karts nuo karto, bet jie išsilaiko ant kojų. Bet matosi, kad visi elgiasi agresyviau nei kitomis sąlygom. Ir toliau stengiesi, bandai visokius variantus. Vis dėlto geriau išeina kai truputi ją spusteli, bandai spėti paskui ją, vis dėlto ją gaudai. Ir net ir tokia juoda diena ji suteikia tau didžiulį džiaugsmą. Pagaunate ritmą, dirbat išvien, kokia ji greita.. kaip neatleidžia klaidų.. Bet jei susigyvenat, būna nepakartojama, nors ir baisu prarasti kontrolę. Ir net po pačiu nuostabiausiu gal 20 sekundžių kartu, ji nuneša tave ant to kito ledo, po kuriuo miega žuvys, iš šalies atrodote, kaip visiškai praradę kontrolę, taip ir yra, bet liekat kartu, išgąsdinę ir save ir kitus, bet saugus. Na diena baigiasi ir tu jauti, kad nors progresas yra, galėjo būti ir geriau, daugiau tu gal 20 sekundžių trunkančių momentų. Prieš užmiegant, galvoji ką reikėjo daryti kitaip. Bet ką čia galvoti, nors ir skauda, taigi buvo geras.

Ir štai išaušo nauja diena. Skaisčiai šviečia saulė. Tu žinai, kad šiandien vėl leisi laiką su ja. Jus jau vietoje. Viskas atrodo žymiai geriau. Puikiai. Tu jauti, kad dabar viskas bus kitaip. Taip.. Šiandien jus dirbate išvien. Išnaudoji ir jos greitį ir staigumą. Jautiesi puikiai, gali ją paleisti be baimes, pilnai prisitaikyti prie jos. Leisti jai būti laisvai ir tuo pačiu ji suteikia tau tokį laisvės pojūti, kokio anksčiau nėra suteikusi. Po to galima atsisukti ir pažiūrėti, koki pėdsaką palikote šiame pasaulyje. Kas nors iš šalies gali ginčytis, kad ne, čia ne tavo pėdsakas, bet tu žinai, labai gerai žinai, tu ja pažinai, pagaliau žinai kaip su ja elgtis. Labai džiaugiesi savo pasirinkimu, nors buvo ir daug labiau iš tolo blizgančių, žymiai ryškesnių. Bet kas iš to ryškumo, jei nėra charakterio. Tada belieka tik kelti triukšmą, rodyt savo galią, kad tik visi žiūrėtų kaip ji blizga prie tavęs. Būna ir tokiu, bet ne apie juos dabar. Ir supranti, kad visos atiduotos jėgos ankščiau ar vėliau atsiperka, sugrįžta su kaupu. Būna puikiu dienų!

_ _ _ _

Iš pradžių reikia ją paguldyti ant stalo. Tvirtai tvirtai, kad negalėtu net krustelti. O tada savo įrankiu nutrinti abu šonus. Labai stipriai, bet kartu ir labai plastiškais judesiais, nepaliekant nei lopinėlio šoninės dalies nepaliesto. O tada reikia ištrinti jos nugara vašku. Nuo viršutinio išplatėjimo iki pat apatinio. Vėlgi, reikia padengti visa plotą tolygiai ir labai kruopščiai. O tada.. Tada reikia paimti lygintuvą. Ne, ne ta su skylėm garams, o lygiu padu. Ir švelniu, bet užtikrintu sukamuoju judesiu, geriausia nenutrūkstamu, praeiti per visa visa nugarą, taip, kad vaškas tolygiai įsigertų, ir užpildytu visus nelygumus. Tada ji būna glotni glotni, tačiau pasiruošusi suleisti nagus, kai to reikia. Ir viskas. Tereikia leisti jai elgtis kaip nori, leisti patikėti, kad tai ji tave kontroliuoja. Ir ji suteiks tau tokiu pojūčių, kuriuos atsiminsi visa gyvenimą. Ir norėsi dar. Net jei nežinosi ar tau pavyks ją suvaldyti. Tau tai nerūpės. Norėsi dar. Ir net negalvosi apie save. Tas jausmas tave užvaldys. Nenorėsi, kad tai baigtųsi. O kai tai baigsis, norėsi to dar ir dar. Be to negalėsi gyventi. Nesvarbu, kad kartais pati pabaiga bus ne pati sėkmingiausia. Svarbu tai kaip jautiesi dar prieš ją. Visiškas pasitikėjimas, visiška palaima. Kartais dėl to nueisi per toli, leisi ir sau ir jai per daug įsisiautėti, kas atneš trumpą visiškos nežinomybės jausmą, beveik panikos. Bet jei yra susidaręs ilgametis ryšys, pavyks išvengti skaudžių pasekmių, nes kad ir kas benutiktų, žinosi, kad vėl būsite kartu ir vėl bus gera.

parašė Mindaugas 

Kiti blogai: