paraše Jolanta

www.buvauten.lt

„Nugalėjau aukščio baimę“, - taip galvojau po atostogų Prancūzijoje, Grenoblio mieste ir jo apylinkėse. Nors kalnai atrodė nesibaigiantys, skardžiai ir tarpekliai tokie gilūs, o keltuvai - tarškantys barškantys, bet visi grįžome sveiki, gyvi ir išbandę save.

Į Prancūziją keliavome pernai per Kalėdas, iš viso 15 draugų. Neplanavome per neilgas atostogas vien tik slidinėti, tačiau didžiausią įspūdį paliko būtent kalnai ir nuotykiai ant slidžių. Dauguma mūsų ant slidžių per šias atostogas užlipo pirmą kartą gyvenime, tai nusprendėme, kad slidinėti penkias dienas bus per didelis išbandymas. Pasirinkome Grenoblį dėl patogaus susisiekimo su Londonu, kainų (su Easy Jet vienam pirmyn atgal bilietai kainavo mažiau nei 100£), o ir kalnai šį miestą supa iš visų pusių, tai važiuok slidinėti, kur tik nori.

Apsigyvenome keturviečiuose apartamentuose, kurie buvo nepriekaištingi, o kaina - juokingai maža. Viešbučius kelionėms visada rezervuoju per www.booking.com sistemą. Nusivilti niekada neteko, o ir nemokamo rezervacijos atšaukimo galimybė kartais praverčia.  Penkiolikai žmonių trys keturviečiai apartamentai 5 dienoms kainavo 751£. Tiesa, turėjome šiek tiek nepatogumų su atsiskaitymu kortele, bet tai nebuvo viešbučio kaltė. Banko saugumo sistema užblokavo kortelę, dabar jau žinome, kad prieš darant mokėjimus tokiomis sumomis užsienyje geriau pranešti bankui apie numatomą kelionę. Viešbutis Adagio Grenoble Berthelot turėjo viską, ko reikia ir buvo labai naujas, modernus, patogus, švarus. Pasinaudojome ir virtuvėlės patogumais - patiekalus Kūčių ir Kalėdų stalui pasiruošėme patys.

Tik atvykę išnaršėme miestą ir išbandėme keltuvus (Telepherique de la Bastille), kurie kelia į miesto viduryje esantį Bastilijos kalną. Kelionė į stačią kalvą buvo geras išbandymas pratinantis prie aukščio. Keltuvai pakelia apie 250 metrų aukštyn, virš upės, virš namų stogų. Į keltuvų burbulus telpa daugiausiai 6 žmonės. Vietos ten nėra daug, bet vaizdas - pasakiškas. Lyginant su Londono Emirates Air Line keltuvais, Grenoblio burbuliukai smagesni, turbūt dėl to, kad ten nesijauti taip saugiai, kaip erdviuose Londono keltuvuose.

Pasikėlę ant kalno, radome ten buvusios tvirtovės griuvėsius, požeminius tunelius (Mandrin Caves), kuriuos perėję atsidūrėme kitoje kalno pusėje. Ant Bastilijos kalno yra pora kavinukių, daug apžvalgos vietelių, nuo kurių atsiveria gera miesto ir jį supančių kalnų panorama. Kelionė keltuvais aukštyn-žemyn suaugusiam žmogui kainuoja 7.05 euro. Mes mokėjome kiek pigiau, nes ten taiko nuolaidas grupėms -  po 5.40 euro žmogui. Jų puslapyje yra visa reikalinga informacija apie kainas ir idėjų, ką dar galima nuveikti pakilus į kalną.

Šių atostogų metu naudojomės tik viešuoju transportu, išskyrus privatų vežėją, kuris parvežė ir nuvežė į oro uostą. Grenoblyje labai patogus susisiekimas tramvajais, stotelė buvo prie pat viešbučio durų ir vežė visur, kur reikia. Susigaudyti tramvajų žemėlapyje nesunku, ypač jei esi gyvenęs ar bent lankęsis didesniam mieste - žemėlapis sudarytas taip pat, kaip metro žemėlapiai Londone ar Paryžiuje. Bilietas vienai kelionei kainuoja 1.50 euro, jį galima nusipirkti automatuose stotelėse. Visi tarpmiestiniai autobusai išvyksta iš Centrinės autobusų ir traukinių stoties, kur kiekvieną rytą prasidėdavo mūsų ekskursijos. Ten ir pusryčių kavą gerdavome, ir kokį prancūzišką sumuštinį ar bandelę suvalgydavome. Autobusų bilietų kainos priklauso nuo zonų, į kurias važiuoji ir kainos yra nuo 2 iki 5 eurų. Stotyje kabėjęs žemėlapis su zonomis labai pagelbėjo, ypač kai autobusų stoties darbuotojai angliškai nekalbėjo arba kalbėti nenorėjo. Grenoblio viešojo transporto svetainė, nors ir prancūzų kalba, taip pat pagelbėjo.

Su kalnais iš arčiau susipažinome ir sniegu pasidžiaugėme Kalėdų dieną. Vien jau vingiuoti siauri keliukai kylant į kalnus autobusu kelioms draugėms įvarė baimės. Man kažkodėl ne, matyt po pasivažinėjimo burbulais įgavau drąsos. Į Villard de Lans - kalnų miestelį ir nedidelį slidinėjimo kurortą, atvykome maždaug per valandą (autobuso numeris 5100). Turizmo biure pasiėmę žemėlapį su siūlomais maršrutais pėstiesiems, patraukėme į kalnus. Vaizdai ten įspūdingi, o kalnų oras gaivus, nešaltas, tad mums, miesto gyventojams, tokioje laukinėje gamtoje pabūti buvo vienas malonumas. Keletą valandų pasivaikščioję, pasigrožėję reginiais, pasekę sniego žmogaus pėdsakais, grįžome į miestelį, kur atradome puikią vietinę vyno parduotuvę. Čia mus, jau kiek sušalusius, pavaišino geriausiu karštu vynu (vin chaud), kokį tik esu ragavusi. Nusipirkom kiekvienas bent po butelį (6 eurai), dar vieną draugiškasis parduotuvės šeimininkas padovanojo. Grįžę į viešbutį, Kalėdų vakarą praleidome ramiai skanaudami šį vyną ir besiruošdami kitos dienos slidinėjimo išbandymams.

Planuodami kelionę žadėjome vykti į Chamrousse slidinėjimo stotį, tačiau atvykus į autobusų stotį kasininkė pusiau angliškai, bet daugiau prancūziškai mums aiškino, kad su tuo autobusu, kurį buvome susiradę iš anksto, ten nenuvažiuosime. Turime užsisakyti specialią turistinę kelionę, kurios bilietas kiekvienam kainuos po 20 eurų. Nepatikėjome nemalonia moterimi, todėl sutikę autobuso laukiantį jauną paryžietį, keliaujantį į Les Deux Alpes slidinėjimo stotį, iškeliavome su juo. Vykti ten teko dviem autobusais: 3000 maršrutu iki Bourg D'Oisans, o iš ten - 3030 iki Les Deux Alpes.

Les Deux Alpes - slidinėjimo stotis, kurios aukščiausias taškas - 3km 600 metrų aukštyje virš jūros lygio. Trasų ilgis - 223 km, aukštis - iki 2300 m. Va tai tau, pradedantiesiems “pats tas„. Tik atvykę pasukome į slidinėjimo reikmenų nuomos punktą, kas slidžių, kas snieglentės. Nuoma - apie 9 eurus, reikėjo palikti ir asmens dokumentą, kaip užstatą. Šioje slidinėjimo stotyje veikia kelių rūšių keltuvai, o “Ski pass“ pusei dienos (nuo 12 val. iki  vakaro) kainuoja 36 eurus. Bilietai kelioms dienoms, savaitei, sezonui parduodami su nuolaidomis, taip pat nuolaidos taikomos perkant šeimos slidinėjimo bilietus.

Optimistiškai nusiteikę kilome į kalną, o pakilę pamatėme - kad tai toli gražu ne viršūnė, o tik pradžia - priešais dar plytėjo gilūs tarpekliai, dar aukštesni kalnai. Jau keltuve keli iš mūsų ėmė nerimauti: „Koks velnias mus čia nešė?“.

Vaizdas viršūnėje pasakiškas, ten visai kitas pasaulis - aplink nieko nėra, tik begaliniai kalnai ir sniegas. Tačiau nusileisti pavyko tik tiems, kurie mokėjo slidinėti ir dar keliems drąsuoliams iš mūsų grupės. Kiti leidomės žemyn nuo kalno ne ant slidžių, o tuo pačiu keltuvu, kuriuo pakilome. Kalno apačioje, vadinamajame „varlininke“, kur daugiausia slidinėja vaikai ir tokie kaip aš, nemokšos, ir praleidome likusią dieną krisdami, atsikeldami, juokindami žmones. Vakarop kelis judesiukus jau buvome įvaldę.

Kadangi drąsioji mūsų grupės dalis nuo kalno leidosi ne kartu, o pasiskirstę grupelėmis po du ar tris, dienai einant į pabaigą labai laukėm, kol visi sugrįš ir pasidalinsime įspūdžiais. Svarbiausia, kad rimtų sužeidimų niekas nepatyrė, visi grįžo tik su viena kita mėlyne ir užkrečiamai gera nuotaika. Tik dvi draugės, kurios iš pradžių buvo pasiryžusios nusileisti nuo viršūnės, patyrė šiek tiek streso - kiek nučiuožusios pamatė, kad toliau trasos neįveiks, o keltuvų arti nebuvo, todėl teko kopti atgal į kalną. Su tais baisiai nepatogiais vaikščiojimui slidininko batais ir dar nešinos slidėmis... Į viešbutį tą vakarą grįžome nuvargę, bet patenkinti, su mintimis, kad tai tik - pradžia.

Priešpaskutinės atostogų dienos išvykai apibūdinti nerandu vieno žodžio. Buvo viena iš tokių dienų, kai atsiduri visai ne ten, kur tikėjaisi. Tą dieną niekas nevyko taip, kaip planavome, bet vis tiek buvo viena įsimintiniausių ir daugiausiai smagių prisiminimų palikusi diena.

Vykome prie nuostabios turkio spalvos ežero Monteynard, pro autobuso langą matydami tą ežerą nenustygome vietoje. Išlipant kaimelyje, kurio pavadinimas buvo toks pat, kaip ir ežero, vairuotojas, jaunas, malonus ir angliškai nepasididžiavęs kalbėti vyrukas, pasiteiravo, ko mes čia atvažiavom. Matyt jam pasirodė keista, ką jaunimas veiks tokioje vietoje, kur buvo vos trys trobos. Jis mums paaiškino, kad iki ežero pėsti nenukeliausime ir kad nemažai turistų šitaip suklysta. Kol vienas į kitą žiūrėjome ir planavome, ką daryti toliau, vairuotojas mums pasiūlė lipti atgal į autobusą ir važiuoti į netoliese esantį didesnį miestelį La Mure - galbūt iš ten veža autobusai prie ežero? Nuvykę ten, į turistų informacijos centrą patekti negalėjome - pietų pertrauka, o beklaidžiodami gatvėmis išgirdome „pypinimą“ - atsisukę pamatėme tą patį vairuotoją. Jis pasakė baigęs darbą ir galintis mus pavežti prie vieno ežero.

Sušokome atgal į autobusą, vairuotojas, prieš tai paaiškinęs, kur vėliau rasti autobuso stotelę ir kada atvyks autobusas, mus paleido prie Pierre Chatel ežero. Ežeras - pusiau privatus, užšalęs, nė trupučio nepanašus į tą, prie kurio tikėjomės nuvykti. Ten šiek tiek pasivaikščioję, pačiuožinėję ant užšalusio vandens, pasukome miestelio, kur turėjo būti autobuso stotelė, link.

Pierre Chatel - kaimas, į kurį tyčia turistai turbūt neužsuka. Laukti autobuso reikėjo apie dvi valandas, o aplink nebuvo nei kavinukės, nei parduotuvėlės. Mūsų vyrai buvo užsispyrę, įsiprašė į uždarytą vietinį restoranėlį. Šeimininkas pagailėjo sušalusių turistų, ir nors karšto maisto pasiūlyti negalėjo, bet šokių tokių gėrimų bei sūdytų riešutų gavome. Grįžę į autobuso stotelę, radome turbūt smagiausią dalyką  visame kaime. Šalia besiganantis draugiškas arklys tiek prijuokino, kad dar ir dabar atrodo būtų smagu sugrįžti aplankyti.

Mūsų pirmosios slidinėjimo atostogos buvo skirtos pabandymui, susipažinimui su kalnais, kuriais užsikrėtėme visi. Kaip yra pasakęs alpinistas Edmundas Hilaris, „mes įveikiame ne kalnus, o patys save“. Pirmą kartą kalnuose tikrai yra ką įveikti: savo baimes, abejones, ir patį save.

Kiti blogai: