Iš pat pradžių buvo vanduo, o tada kažkas gudriai sumąstė, kad per vandenį galima važiuoti slidėmis. Neįmanoma? Aš irgi taip maniau, kol prieš porą metų nepamačiau to savo akimis.
Kadangi šiais metais kovo 8 – 11 dienomis gavosi net keturios išeiginių dienos, labai norėjosi jas praleisti besidžiaugiant galbūt paskutiniu šių metų keistai šiltos žiemos sniegu.
Lietuvoje niekaip nesulaukiant sniego, o taip norint pajusti svaigų orą, lekiant nuo kalno, greitai sudarėm grupiokų kompaniją ir pradėjome planuoti kelionę į Slovakiją.
Galvoju, nuo ko pradėti apie kelionę.. į Lietuvą atvyko Bežaro teatras. Ilgai galvoju, ar pirkti bilietus ar ne.. kai vyras sužino, kad pasirodymas vyks Siemens arenoje, pareiškia, kur jau kur bet ši arena tik krepšinio varžyboms, jei žiūrėti Bežaro baletą – tai tai daryti Lozanoje jo teatre..
Sakoma, kad žmogus bent kartą apsilankęs kalnuose suserga „kalnų liga“. Ne, nieko panašaus su jūros liga čia nėra. Kas kiekvieną žiemą ruošia slides ar bent svajoja apie grįžimą į kalnus tikrai supranta apie ką aš kalbu. Norisi sugrįžti vėl ir vėl...
Taigi, jau iš pavadinimo turbūt supratote, kad šis pasakojimas bus kelionę į Alpes. Apie kelionę, po kurios aš vos atsikėliau iš lovos ryte, po kurios man taip užpakalį skauda, kad vos beišgaliu kur ir atsisėsti.
Į Val Gardenos kalnus važiuoju jau bene 5 kartą, tačiau kiekvieną kartą atrandi vis ką nors naujo. 1200km „Dolomiti Superski“ trasų išbandyti per savaitėlę sunkiai įmanoma, todėl smagu dar kartą sugrįžti į labai gerai pažįstamą vietą.
2007-03-10 Atvažiavome apie devintą ryto. Mus šeimininkai įleido, tik paprašė palaukti, kol sutvarkys kambarius, apie 20 minučių. Mūsų kompanionams taip gerai nepasisekė, nes jų be 12 valandos niekas neįleido.
Dabar jaučiu kiekvieną kūno centimetrą. Ir žinau, ką reiškia, kai skauda VISKĄ. Rytinis kėlimasis į darbą virto tikru išbandymu. Ir tik todėl, kad esu „čiainikė“.