Kelionė i Chamonix buvo labiausiai laukiamas metų įvykis. Chamonix kurortas yra aukščiausios Europos viršūnės - Montblano papėdėje. Ši vietovė mus traukė savo didžiuliais freeride slidinėjimui skirtais maršrutais. Pradedant Aguille du Midi, Grant Montet, ir baigiant plačiais laukais tarp siaurų trasų.

Kelyje užtrukome lygiai 25 valandas. Nuvažiavom 2000 km ir mes jau savo apartamentuose - Planards. Kadangi atvykome ryte, tai užkandome ir dalis komandos sukruto slidinėti. Pasidalinome per pusę:  vieni miegoti, kiti slidinėti. Aš likau prie pirmųjų. Po antrųjų apšilimo  pavakarieniavom ir vėl miegoti.

Pirmadienis 

Pirma diena tikrai prisvilusi. Jaučiasi gerų emocijų trūkumas.

Antradienis

Prognozės neramina. Stiprus vėjas, rūkas (debesys) ir mažai dirbančių trasų. Tai kombinacija,  kurios bijo visi slidininkai. Nuvažiavome i Grant Montet regioną. Žmonių daug, kai kurie automobiliai išvažinėja iš stovėjimo aikštelės... Blogas ženklas. Sužinojome, jog dirba tik apatiniai keltuvai. Eilė didžiulė. Nusprendėme važiuoti į Le Tour regioną, nes ten turi dirbti bent du keltuvai. Rūkas nesisklaido. Užkilome būdelėmis ir mūsų nuostabai nuo smulkaus lietaus apačioje perėjome į retų snaigių sukimąsi keltuvo viršuje. Dar į viršų kėlė bugeliukas. Iki jo teko palipti apie 100 m. ir atsistoti į labai didelę eilę. Keturvietis kol kas stovėjo be darbo. Eilėje prastovėjome beveik valandą ir gavę stiprų spyrį į užpakalį pradėjome keltis bugeliu. Veikė pagrinde tik mėlynos trasos. Jos visos buvo padengtos 10-15 cm puraus sniego. Turėjome smagią galimybę juo pasimėgauti. Tik bėda tame, jog sunku išvystyti reikiamą greitį mažo statumo trasoje ir dažnai gaudavosi čiuožimas tiesiog tiesiai žemyn, nes purus sniegas yra ir geras stabdis. Taip bevažinėjat po veikiančias trasas ir tarp jų, pradėjo dirbti keturvietis. Pasikėlėme juo ir pirmai galimybei pasitaikius pasileidom už trasos. Sniegas minkštas ir smagus. Tik reikia saugotis nupustytų plotų, nes ten grynas ledas. Po pietų rūkas atėjo ir į viršutinę slėnio dalį. Visa laimė, jog kol buvo geras matomumas susipažinome su vietove ir drąsiau galėjome išsukti iš trasos ir žinojome kur į ją vėl galima įsukti. Taip pasileisdami tai rūke, tai ne, kvėpuodami debesimis praleidome visą dieną Le Tour slėnyje.

Po pietų išėjome ieškoti gidų leidimuisi nuo Aiguille du Midi viršūnės. Truputį informacijos jau turėjome susirinkę, liko tik su jais susitikti. Sutarėme kainą, žmonių skaičių ir, žinoma, datą - penktadienis, kovo 14 diena. Dabar liko tikėtis, jog atėjus kelionės pagrindinio akcento dienai oras bus tinkamas.

Trečiadienis

Visą naktį iki pat ryto lijo. Tai reiškė, jog visą naktį iki pat ryto aukščiau kalnuose snigo. Atsidarėme veikiančių keltu žemėlapį ir pamatėme daug raudonų burbuliukų. Per įjungtą raciją išgirdome kaip vienas anglas skundžiasi, jog visame regione dirba tik vienas keltas. Dar kartą užmečiau akį į keltuvų sąrašą ir pamačiau, jog Courmayeur regione dirba abu keltuvai. Šiek tiek pasitarę, nėrėme i Mont Blano tunelį ir išlindome Italijos pusėje. Ten oras toks pats - lietus ir vėjas. Pakilome vagonėliu į regiono pradžią ir pasileidome mėlynomis trasomis, kur akys mato. O matė jos sunkokai, nes kartas nuo karto reikėjo nusivalyti akinius. Beje, Ieva pradėjo drąsiau žiūrėti šlaitu žemyn. Šiek tiek patarimų ir ją, kartu su tėčiu Antanu palikome toliau tobulėti. Šį regioną skiria gūbrys, kuris padalina slėnį į dvi dalis. Į abi iš jų kelia vagonėliai, be to galima keltuvais iš vienos pusės patekti į kitą. Mes taip ir padarėme. Lietus su sniegu gerų emocijų nepridėjo, bet trasos buvo minkštos ir tikrai neapledėję. Dar viena didelė eilė prie būdelių ir mes jau keliamės į aukščiausią tos dienos įmanomą tašką, nes aukštesni keltuvai nedirbo dėl vėjo. O vėjas bu vo tikrai stiprus. Būdelės pristoja po kelis kartus, kol užkyli į patį viršų. Stiprūs gūsiai blaško kabiną į šonus ir keleivių akyse atsiranda baimės šešėlis, kurį bandoma paslėpti po nedrąsia šypsena. Temperatūra apie nulį, tai sniegas minkštas, bet nepurus, o sunkus. Kojos pavargsta greičiau. Akinius valytis reikia vis dažniau, nes lietus pereina į šlapdribą. Vėjas kyla, po pietų nusprendžiam grįžti į savo slėnio pusę, nes stichija nejuokauja. Beje, Zita su Arvydu papietavo, užsikėlė būdelėmis ir neskubėdami išėjo laukan. Keltuvas jau neveikė, žmonių taip pat nebuvo. Sutiko tik policininką, kuris paklausęs kokia kalba jie kalba, parodė kur važiuoti, nes oras buvo žiaurus ir tai kėlė pavojų. Šiek tiek adrenalino, bet viskas baigėsi gerai ir visi susitikome apačioje. Ieva persilaužė ir jau labai iš toli, dar nesimatė, kas čiuožia, bet šypsena švietė. Smagu. Kai privažiavome prie keltuvo, kurio pagalba turėtume pakilti į gūbrį, skiriantį slėnį pusiau, pamatėme, jog jis užtvertas, bet dar veikia. Lindome pro virves ir buvome sustabdyti. Tada sakome, jog vykstame namo, dar turėjome pasakyti, jog palikome automobilį prie Mont Blano tunelio ir kiek žmonių mūsų kompanijoje. Taip buvo surinktos kelios grupės, visi susodinti ir pakelti į viršų. Slėnį palikome stipraus vėjo ir sniego valioje.

Ketvirtadienis

Nusileidę įvairaus statumo ir sudėtingumo šlaitais, pasiekėme vieta, iš kurios pakilome. Nesinorėjo nieko daugiau. Tai buvo nuostabus nusileidimas. Miegosime sapnuodami.  

Penktadienis

Diena, dėl kurios labiausiai nerimavome. Pirmiausiai ar pavyks surasti gidą, ar sulauksime tinkamo oro, ar bus gero sniego? Vėliau šiek tiek nerimo buvo dėl trasų, maršruto parinkimo ir apskritai, kaip ten mums seksis?

Su gidu Guillaume susitikome 8:30 prie keltuvo. Jis jau stovėjo gidų eilėje prie rezervacijos pakilimui į Aiguille du Midi viršūnę. Pradėjome keltis ir po vieno persėdimo išsilaipinome kalno viršūnėje. Speciali įranga buvo iš karto panaudota. Prie „trapecijų" prisegami karabinai ir visi surišami viena virve. Pradėjome leistis ilgu taku žemyn. Labai gerai pasitarnavo naujos kuprinės savybė prisitvirtinti slides ir neštis jas ant nugaros. Turėjau vieną laisvesnę ranką ir galėjau kartas nuo karto pafilmuoti. Nors dažniausiai reikdavo įsikibti abiem rankom į virvę, kuri juosė takelį. Pats takelis yra ledinis ir padengtas puriu sniegu, kurį su slidinėjimo batais lengvai nustumi. Lipimas žemyn truko apie 20 minučių. Gidas pasakė, jog leisimės ne klasikiniu, o vidutinio sudėtingumo maršrutu, atkabino karabinus nuo mus visus jungiančios virvės ir pirmas nučiuožė žemyn. Mums reikėjo čiuožti paskui jį, nenukrypstant nuo jo maršruto. Iš karto ant pirmo šlaito gavome pora plyšių, kuriuos sėkmingai apčiuožėme. Toliau vaizdai vis gražėjo ir gražėjo. Vienas laukas keitė kitą. Vienas slėnis pasibaigęs, pradeda kitą. Ledo kriokliai, tarsi didingi laiko paminklai, nejučiomis verčia jais žavėtis. Tarp slėnių reikdavo arba nusileisti statesniu perėjimu, arba tiesiog perlipti kelis akmenis, nes buvo gaila slidžių. Ilgai netrukus pasiekėme ir Ledo Jūrą. Leidimasis ja buvo visai nesudėtingas, tačiau nemažiau gražus ir įspūdingas. Čiuoždavome didžiuliais nedidelio nuolydžio laukais. Vietomis reikėdavo pračiuožti susigrūdusio ledo slenksčius, kurie įspūdingai papildė slėnio peizažą. Praktiškai nuo pusės maršruto pasidarė labai šilta. Saulė švietė ir iš viršaus, ir atsispindėjusi nuo sniego. Teko nusirengti. Gidas Guillaume kantriai išlaukdavo visas mūsų pertraukėles, kurių metu fotografuodavome ir filmuodavome. Visi kelionės dalyviai su sudėtingiausiomis trasos dalimis susitvarkė be didesnių sunkumų, bei vienareikšmiai pripažino, jog labiausiai vargino nulipimas pradžioje ir užlipimas iki krumpliaratinio traukinio nuo Aiguille diu Midi viršūnės pabaigoje.

Nuo slėnio iki mūsų miestelio atvažiavome kalnų traukinuku.

Kelionę baigėme apie 12-12:30 ir dar spėjome nuvažiuoti į Argentier miestelį, pasikelti į Grand Montet ir iki darbo pabaigos nusileisti prie savo automobilio. Beje, Grand Montet nusileidimas yra kažkuo panašus į Aguile du Midi, tik sumažintas variantas ir be stipriai atitirpusio sniego apatinėje dalyje. Diena paliko labai daug įspūdžių. Kai kuriuos iš jų, turbūt suprasime tik po kurio laiko.

Kiti blogai: